dviratis vs. visuomeninis transportas


03.04.2014

niekad nemaniau, kad po žiemos persėdusi iš autobuso ar troleibuso ant dviračio, imsiu pasiilgti to troleibuso ar autobuso. bet va, ėmė ir nutiko būtent taip – pastaruoju metu kažkaip vis pajuntu norą palikti dviratį namie ir sėsti į visuomeninį transportą.

ir tai niekaip nesusiję su tingėjimu minti pedalus, šaltais rytais ar kitais dviračio “minusais”, nes iš tų “minusų” vienintelis iš tiesų užknisantis mane dalykas yra tampytis dviratį į trečią aukštą (name su aukštomis lubomis – trečias aukštas pas mane yra ne taip jau mažai).

bėda ta, kad pastaruoju metu (naujų technologijų pagalba) prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos galima veikti važiuojant autobusais ir dabar jų pasiilgstu.

pirmas mano užsiėmimas buvo gudrafone atrasta kalbos mokymosi programėlė – autobusas man buvo Duolingo laikas – ¿hablas español?

paskui gavau dovanų labai nuostabų daiktą – kindle. ir tada sėdant į autobusą dar tekdavo apsispręsti, ar šiandien imsiuos knygos, ar español. o važiuoti gi tik 15 minučių!

tada atšilo orai, susitvarkiau dviratį ir ėmiau minti į darbą. ir supratau, kad man trūksta tų 15 autobuso minučių… nes atrasti tas 15 minučių kasdienybėje ne taip ir lengva. turint omenyje, kad darbo metu reikia dirbti, o namuose yra laiko vagis internetas. o ir namo dažnai ne taip jau anksti parsirandu…

tad štai ir pasiilgstu tų 15 min, kurias iškeičiau į malonų pasivažinėjimą dviračių.

  0 Komentarų            

Once you have traveled, the voyage never ends


02.04.2014

nuo tada, kai grįžau, iki pat dabar (jau greit bus metai), dažnai manęs klausinėdavo – o tai kur keliausi toliau?

nežinojau atsakymo. nei kur, nei kada. gyvenau ramiai, galima sakyti, sėsliai, ir kažkaip visai neniežtėjo padai, nugara nejautė kuprinės tuštumos ir galva nebuvo pilna vietų ir minčių, kur norėtųsi dabar būti – kelionės troškulį, regis, buvau apmalšinusi. bet žinojau, kad ateis laikas – atsiras ir kitos kelionės tikslas, pats savaime, kaip man dažniausiai nutinka.

taip ir nutiko, visiškai neplanuotai, galima sakyti, nukrito iš dangaus. ir nors naujiena visai šviežia, o tikslas – visai netikėtas ir net nesvarstytas, bet jau nekantrauju.

kita mano kelionė bus į Izraelį.

o kad jau pradėjau nuo citatos: To awaken alone in a strange town is one of the pleasantest sensations in the world (Freya Stark)

  0 Komentarų            

garsai


31.03.2014

rytais girdžiu paukščius ir traukinius – pastaruosius, tiesa, išgirstu tik tam tikram taške pakeliui į autobuso stotelę – turbūt būtent tam taške joks aukštas namas nestovi tarp geležinkelio bėgių ir manęs. kartais traukiniai ūkčioja ir tai, kartu su dundančiais bėgiais man labai gražu.

kartais prabundu su saule ir tuo metu girdžiu itin daug paukščių. tarsi gyvenčiau ne miesto viduryje. tiesa, dažniausiai tuoj vėl užsnūstu ir rytais ne visada esu tikra, ar tikri tai buvo paukščiai, ar sapnuoti, nes kai ruošiuosi į darbą, jų jau būna tik vienas kitas, o kartais visai nebesigirdi.

savaitgaliais girdžiu kaip bažnyčių varpai triukšmauja. ir nors į bažnyčią jie manęs neprikviečia, vis tiek jų skambesys virš miesto man yra kiek magiškas. ir baisiai gražus. prisimenu, kaip turkas man pasakojo, kokia jam buvo nuostaba pirmą kartą išgirdus miesto bažnyčių varpus, kviečiančius sekmadienio mišioms – panašus magiškas jausmas mus apima, kai išgirstame minaretus prabylant maldomis virš musulmoniškų miestų.

daug girdžiu ir paprastesnių garsų, pavyzdžiui, kaip triukšmauja šalia vykstančios statybos, bet jų garsą dažniausiai automatiškai išfiltruoju. nemaišo man tos statybos.

vakarais kartais girdžiu, kaip kaimynai žiūri televizorių. ir vis svarstau, ar jie labai garsiai televizorių žiūri, ar yra labai  tylūs žmonės – nes daugiau nieko negirdžiu, tik tylų televizoriaus murmėjimą.

o šeštadienį, beje, girdėjau, kaip virš senamiesčio pralėkė naikintuvai. akimirką nesupratau kas dedasi – tik staigiai augantis baisus, nepažįstamas garsas – kol jie nepralėkė virš galvos ir neprisiminiau, kad gi švenčiame NATO. ir kai žmonės gatvėje bėdavojosi, kad taip galima ir širdies smūgį gauti, prisiminiau, kaip kadaise prie strėlių kabindavo švilpukus, kad nepažįstamais, baugiais garsais gąsdintų priešus – o tiems nepaprastu greičiu lakstantiems naikintuvams ir švilpukų nereikia.

  0 Komentarų            

namuose


06.03.2014

(kažkada rašiau eilėraštį tokiu pavadinimu (namuose). ta proga norisi pacituoti ištrauką.

o vonioj
vonioje du irkluotojai
be baidarės
tačiau įsikibę į irklą
jiems ten patogu ir arbatos jie ačiū nenori

)

kada pradedi jaustis, kaip namuose? sakyčiau, kai tamsoje jau nekliūni už kampų ir už durų (nebent jas katė atidarė ir paliko atidarytas), kai jau visada pataikai į teisingą šviesos jungiklį (nes gi visada bus du, iš kurių vienas – neveikia), kai pagal kaimynus, kuriuos sutinki laiptinėje irgi išeinančius į darbą, supranti, ar vėluoji, ar dar ne, kai daiktai randa savo vietą, kai tu randi savo vietą ir net katė, paprastai ilgai neapsisprendžianti, bet jau kuriam laikui randa savo vietą.

tiesa, namai dar nepilni – dar neatsivežiau dviračio, tad jis dar neturi savo vietos. dar gal reikėtų vieno kito baldo ar juos kiek pastumdyti. bet čia tik smulkmenos, svarbiausia, kad jaučiuosi namuose.

p.s. irkluotojų vonioje dar nėra, bet kas ten žino, gal ilgainiui…

  0 Komentarų            

Bonobo


21.02.2014

parašyčiau ką nors apie radikalumą, neįsiklausymą ir neįsiskaitymą, Ukrainą ar Lietuvą….

bet vakar buvau Bonobo koncerte (ir nors sugebėjau ten išsinarinti koją), man vis dar žiauriai gera nuo to. blemba, kaip gera, kaip gražu, kaip stipru buvo. senokai nebuvau dideliam koncerte (be to, kuriame buvau ant scenos, bet tas nesiskaito, ant scenos būti yra kitaip), kažkaip buvau pasiilgus to jausmo. o dar Bonobo! vienas iš mano “must see” atlikėjų.

tad šlubčiojau vakar namo pilna geros energijos. tokia pat atšlubčiojau šiandien į darbą. tikiuosi, energija ir emocija išsilaikys bent jau iki savaitgalio pabaigos.

  0 Komentarų            

Liking is not helping – ką aš manau apie Ukrainos maniją facebooke.


19.02.2014

1525492_405899022889743_1150411209_n

pradėkime nuo to, kad aš prieš smurtą ir prievartą Ukrainoje, prieš Janukovičiaus diktatūrą ir palaikau Maidano kovotojus. tikiuosi, jų aukos nebus veltui.

bet mane jau vimdo visas tas mėlynai geltonas feisbukas. ir kelia šypseną “palaikymo laužai” ir kitos vėluojančios akcijos. sutinku, kad žinios apie palaikymą svetur, koks jis bebūtų mažas ir neteikiantis realios naudos – visada teiks kovotojams drąsos ir vilties, jei tik žinia apie tą palaikymą juos pasieks. bet ar ne per vėlai deginam tuos laužus? ar tikrai jie skirti Ukrainai, o ne mūsų sąžinei nuraminti? tiems, kurie mirė ar miršta dabar, laužai jau ne ką tepadės, tik mes jausimės solidarūs, šaunūs ir padarę kažką gražaus. ir po laužų skirstysimės į barus, kur prie bokalo alaus dalinsimės nereikšmingomis mūsų pirmojo pasaulio problemomis bei per daug negalvosime apie tuo pat metu galbūt žūstančius Ukrainoje.

štai tie žmonės, kurie jau prieš tai organizavo palaikymo akcijas, koncertus ir pan – jie yra tikrai solidarūs. tie, kurie į tuos koncertus ėjo, viešino naujienas iki to, aukojo pinigus protestuojantiems ukrainiečiams – aš rašau ne apie juos. jais žaviuosi ir virtualiai spaudžiu ranką.

o visai kitai miniai nebuvo įdomu, kol visi masiškai nepradėjo laikinti, sharinti ir kitaip spaminti facebooke mėlynai geltonų naujienų. štai tada jau ir patys pasidalinome youtube filmukais ir meniškomis karo zonos nuotraukomis. ir dar užsidėjome paveiksliuką su kaspinėliu, kad facebooko draugai neduok dieve nepagalvotų, jog mes abejingi.

dar visai kitai miniai reikėjo kraujo. juk kol nebuvo tų 10, paskui 25 žuvusių, kiek žmonių iš tiesų domėjosi tuo, kas vyko Ukrainoje? štai būtume prieš mėnesį taip vieningai ir gausiai deginę laužus, pasirašinėję peticijas ir dalinęsi naujienomis iš Ukrainos – gal nebūtų reikėję tų aukų. bet kol nepajutome kraujo kvapo, kam iš mūsų tai iš tikrųjų rūpėjo? o dar ir kraujo kvapas turėtų būti artimas ir atpažįstamas – štai kai arabai kovojo savo pavasariuose, kas buvote užsidėję juos palaikantį facebooko paveiksliuką? kur buvo laužai tada? draugai nesidalino Facebooke, tai ir jūs ne?

beje, aš nesakau, kad tai, kas vyksta Ukrainoje reikia ignoruoti. tokius dalykus reikia viešinti, dalintis informacija, šviesti apie tai nežinančius draugus ir pažįstamus. bet ką apie Ukrainos situaciją pasako kaspinėlis su vėliavomis? ir nuo kada “Laikinimas” yra solidarumo veiksmas? su kačiukais iš juokingų video jūs irgi solidarizuojatės?

jau rašiau kažkam facebooke – nuotraukos facebooke pakeitimas nėra moralinis palaikymas, tai yra tik moralinis savęs nuraminimas. pamatę, kaip Ukrainoje baisu, puikiai suprantame, kad į tai nereaguoti gali tik bejausmiai stuobriai. tad reaguojame, bet vietoj to, kad imtumės veiksmų, kurie iš tiesų kažką keistų ar kažkam padėtų (na kad ir viską metus važiuot į Maidaną. arba bent jau eit rinkt parašų peticijai, kuri vis tiek dings į tą skylę, kur dingsta dauguma peticijų), mes pakeičiame facebooko nuotrauką, pashariname youtube video ir nuraminame savo sąžinę – “padariau viską, ką galėjau”. bet ar tikrai? gal nemeluokime patys sau, kad Ukrainai nuo mūsų facebooko paveiksliuko pasidarė geriau.

pagalvokite nuoširdžiai, kiek iš jūsų liktumėte solidarūs Ukrainai, jei tai kainuotų ne facebook paveiksliuką kelioms dienoms, o pvz. 1000 litų? arba jūsų darbą? arba jūsų namus? kiek iš jūsų esate pasiryžę stovėti Maidane ir kautis su jais už jų laisvę? taip, einu prie kraštutinumų, bet kodėl ne, jeigu mes jau tokie solidarūs?

tai ką siūlau daryti? nesiūlau visiems dabar imti ir važiuoti į Maidaną. nors tie, kas tikrai manote, kad reikia visom jėgom palaikyti žmones Ukrainoje – niekur nebūsite arčiau jų, nei ten. ne, tikra pagalba būtų buvusi tuomet, jei Ukrainą būtume pradėję palaikyti, vos jie pradėjo protestuoti. jei jų taiki kova už laisvę ir be aukų būtų sulaukusi mūsų tokio dėmesio. jei facebookas būtų mirgėjęs geltonai ir mėlynai dar prieš tai, kai vaizdais iš Maidano pradėjo mirgėti delfi ir kiti portalai.

aš šiaip jau už solidarumą. kai jis tikras, o ne paradinis. solidarizuotis reikia ne laikinant ar keičiant paveiksliukus, o domintis tuo, kas vyksta pasaulyje ir viešinant visa tai. vykdant palaikymo akcijas, platinant naujienas dar prieš joms tampant kruvinomis naujienomis. Ukraina yra tik viena iš daugelio šalių, kuriose vyksta baisūs dalykai. pavyzdžiui Nigerijoje pirmadienį militaristinė grupuotė sušaudė dešimtis žmonių. ar šia naujiena pasidalinote Facebooke? ar uždegsite žvakutę ir už juos?

taip kad vietoj 100 Like, geriau perveskite 100 litų vienai ar kitai organizacijai, kovojančiai prieš smurtą, prievartą įvairiuose pasaulio kampeliuose. arba, jei nepasitikite organizacijomis, nuvežkite patys maisto afrikos badaujantiems vaikams. galų gale, nors kartą per metus nuneškite lėkštę sriubos kažkur daug arčiau nei Ukraina alkstančiai bobutei – tai bus solidarumas su žmonija. net jei ta bobutė ir nebus ukrainietė. pasaulį keiskite darbais, o ne “Like’ais”.

ačiū tiems, kurie jau tai daro. jūs tą lietu-ukrainietišką kaspinėlį galite nešiotis didžiuodami. aš, tuo tarpu, susidomėjau tik pajutusi kraujo kvapą.

linh1-640x425

  0 Komentarų            

dar apie dainavimą


17.02.2014

o dar, šeštadienį dainavau ukrainietiškai. tiesa, ukrainietiškai nemoku. bet dainavau.

buvom užupyje, kur buvo atidengiama konstitucija ukrainiečių (ar kaip jie ten sakė, ukrainų) kalba. ta proga Skylė buvo pakviesti sudainuoti dainą Priesaika, kurią prieš tai jau kartą dainavo ukrainietiškai. dabar prie jų prisijungėme ir mes, dalis choristų, išmokę sudainuoti priedainį. ir sudainavome.

dar šeštadienį buvo labai įdomi generalinė repeticija. choras išsirikiavo vienoje salės pusėje, grupė kitoje, priešais. tai beveik atrodė, kad vyksta privatus koncertas tiktai mums. tiesa, dar buvo vienas kitas draugas ir giminė, pakviesti į repeticiją, bet jie buvo šone ir vaizdui nemaišė :)

  0 Komentarų            

dublis du: vėl dainavau su Skyle


17.02.2014

kartą jau gyriausi. kad dainavau su Skyle. tada maniau, kad tai bus tas vienas vienintelis kartas. bet štai, dublis du.

1617710_797434650270581_1348918188_oTiesa, jei aną kartą viskas buvo mėgėjiška ir linksma, dabar viskas buvo labai rimta. dainavom daug, susikaupę, rimti ir beveik profesionalūs. tiesa, vėl buvo problemų su įgarsinimu, tai ne visada mes girdėjomės, bet tai nereiškia, kad mažiau stengėmės. dainavome prieš tūkstantinę minią, atlikome visą “Brolių” albumą (tiesa, choras dainavo ne visas, bet daugumą dainų). buvo labai gražu ir gana rimta. jaučiausi kaip tikra choristė, plėšianti dainas iš širdies kartu su dar krūva tokių pačių dainorėlių.

beje, supratau, kad būnant choristu gerai sudainuoti yra tik dalis iššūkio. štai išstovėti 2 valandas įsitempus ir susikaupus (ir po ilgo stovėjimo “soundcheck’e”), nėra taip lengva. dėl to buvo labai smagu jausti, kad kaskart, kai išjungdavo choro apšvietimą, visas choras pradėdavo muistytis…

(nuotraukos pasiskolintos iš Eglės Česnakavičiūtės)

1911054_797434633603916_427576700_o

 

 

  0 Komentarų            

rytas


05.02.2014

DSC_0506

Įdomu, ar greitai nustosiu stebėtis vaizdu pro langą.

  0 Komentarų            

nauji namai


03.02.2014

persikrausčiau. įdomu, ką pirmą žmonės išpakuoja įsikraustydami į naujus namus. aš paprastai pradedu nuo katės daiktų (reikia gi kuo greičiau jai paruošti tualetą) ir knygų. bet šį kartą, kadangi knygų dar neatsivežiau, pradėjau nuo katės daiktų ir alkoholinių gėrimų. taip jau išėjo, kad pirmą dėžę atidariau su buteliais…

jaukinuosi naujus namus. tiesa, dar beveik neatsivežiau daiktų, tad trūksta visų tų priemonių, kuriomis jaukinuosi namus – knygų, paveikslų, nuotraukų, mielų (ir nelabai reikalingų) smulkmenėlių. bet ir tas truputis daiktų, kurį turiu jau padeda pratintis prie minties, kad čia mano namai.

jau radau mėgstamiausią savo vieną – ant palangės. pirmiausia dėl to, kad iš apačios šildo radiatorius, o dar dėl to, kad vaizdas tai į senamiestį. kol dar neturiu interneto – sėdžiu ant palangės ir skaitau knygą. kai ant palangės nesėdžiu aš – sėdi katė.

 

  0 Komentarų