Ho Chi Minh (Saigonas)

 DSC_0166

Vietiniai Saigoną dabar vadina Ho Chi Minh, nacijos tėvo vardu, bet man daug gražiau skamba Saigonas.

Į Vietnamą važiuojame autobusu. Kai jau sutemsta ir pabunda tarakonai (ar kiti padarai), pajuntu kažką lipant mano koja. Pirmiausia nusprendžiu, kad man paranoja, bet po poros kartų suprantu, kad tikrai kažkas bando lipti mano koja. Nupurtau, bet nematau, ką, nes tamsu. Žemyn kojų daugiau neleidžiu. Mano pakeleivė belgė Lili juokiasi, bet pati kojas irgi ima laikyti ant praėjimo.

Kaip bebūtų – Saigonas jau čia pat. Ir gražu pažiūrėti, kaip jis švyti. Daug iškabų, apšviestų reklamų, neono. Miestas atrodo modernus, bent jau kaip Azijai. Autobusas mus išmeta prie turistų geto, čia Lili jau laukia pažįstamas su kuriuo jie pliurpia gerą pusvalandį, kol aš tiesiog apžiūrinėju šią ir artimiausią gatves, o tada einame ieškoti viešbučio. Pirmas pasiūlo kambarį už 8 dolerius, galvojame, gal rasime ką geresnio, nes čia kambarys be lango, bet apėjusios dar visą krūvą guesthousų suprantame, kad teks grįžti į pirmąjį.

Tą patį vakarą einame švęsti mano gimtadienio. Alus Vietname pigus, tad jo išgeriame daug, dar pasivaišiname puikiais vaisių kokteiliais (tokių gerų Kambodžoje nebuvo) ir pirmą kartą ragauju žymiąją vietnamietišką Pho sriubą.

 DSC_0172

Kitą rytą keliamės vėlai. Kai nusileidžiame į foje pasiklausti, ar neatsilaisvino kambarys su langu (atsilaisvino – gauname jį už tą pačią kainą), čia viešbučio savininkė ruošiasi aukojimui dievams. Ant stalo didžiulė kepta antis (ar žąsis), vaisių, netikrų pinigų, smilkalų ir, įdomiausia – uždegtų cigarečių. Matyt, dievai irgi rūko.

Pakeitusios kambarį einame pasivaikščioti. Pusryčiams vėl imame po vaisių kokteilį – geriausi ir pigiausi čia jie yra tokiame skersgatvyje, kur kokteilių lauki (nes gi eilė – visi jų nori) prisėdęs ant mažutės kėdutės ir stebėdamas praeivius. Paskui lendame į tą skersgatvį ir pasivaikštome siaurutėmis gatvytėmis. Išlendame į parką, nueiname iki turistinio turgaus, jame papietaujame ir Lili eina pamiegoti, o aš einu toliau. Grožiuosi Saigonu ir suprantu, kad man čia patinka, jaučiuosi beveik kaip Europoje. Beveik kaip namuose.

Prieinu upę, prisėdu ant suoliuko. Čia prisistato pora berniukų moksleivių, kurie nori patobulinti savo anglų kalbą, tad kalbamės daugiausia apie mano kelionę, Saigoną. Ilgai aiškinu jiems kur yra Lietuva. Jie šneka su labai stipriu akcentu, tad man suprasti juos sunku. Kai jų anglų kalbos žinios išsenka, jie atsisveikina ir nueina. Aš dar truputį pasėdžiu paupyje ir pamatau gražią iliustraciją, kodėl šiuose kraštuose kai kurie turistai vengia ledo. Prie laivo-restorano (atrodančio itin prabangiai) privažiuoja motoroleris su daugybe didžiulių ledo gabalų maišuose. Kai jis sustoja, turbūt kokia virvė atsilaisvina ar kas – ledai krenta, kai kurie – į upę (kuri nei atrodo, nei kvepia maloniai). Vairuotojas įšoka į upę, išgriebia įkritusius tris gabalus ledo, porą jų, iškritusių iš maišo, įdeda atgal ir sudeda kartu su kitais, sukritusiais ant gatvės. Toliau jie sėkmingai keliauja į prabangų restoraną.

Aš, tuo tarpu, palei upę keliauju atgal. Praeinu krūvą žvejų, paskui nusuku į miestą ir štai aš jau grįžau į turistų getą. Vakare einame su Lili pavakarieniauti ir, vėlgi, kokteilių. Tai paskutinis mūsų vakaras kartu.

 DSC_0916

Kitą rytą išvažiuoju dviem dienom į Mekongo deltą. Apie tai atskirai. Ryte abi su Lili važiuojame, tik aš į dviejų dienų turą, ji – į vienos. Vistik galvojame, kad pirmą dieną būsime kartu, tad kai atvažiuoja mano autobusas, o Lili yra tualete (jos autobusas bus kitas, paaiškina mergaitė, pardavusi mums turą), liekame net neatsisveikinusios, ką bekalbėti apie pasikeitimą kontaktais. Iki, Lili.

Grįžtu į Saigoną kaip į namus. Savi ir pažįstami dviračių barškaliukai (čia dviratininkai vietoj skambučių turi rankoje tokius barškaliukus, kuriuos barškina važiuodami, kad praeiviai trauktųsi į šalį) ir propagandiniai plakatai. Komunistinėmis žvaigždėmis ir kūjais su pjautuvais išpuoštos gatvės, pažįstamas ir jaukus turistų getas, pažįstami puikūs vaisių kokteiliai ir sumuštiniai ant kampo, pažįstamas padavėjas bare su pigiausiu alumi…

Grįžusi apsigyvenu kitame guesthouse, kurie turi dorm tipo kambarį. Čia sutinku škotą Tomą, su kuriuo išgeriame po alų ir paplepame apie keliones. Jis jau baigia kelionę per Vietnamą, trauks į Kambodžą, tad duodame vienas kitam naudingų patarimų. Jis keliauja su motoroleriu – užpavydžiu ir užsinoriu taip, bet vis tik nepasiryžtu tokiam nuotykiui – gi motorolerio gyvenime nesu vairavusi (nors Tomas ir žada pamokyti…).

 DSC_0908

Kitą dieną miegu ilgai ir išeinu pasivaikščioti ir apžiūrėti lankytinus Saigono objektus – vieną kitą šventyklą ir karo muziejų. Deja, pakeliui sugenda fotoaparatas, kas mane labai labai sunervina. Na bet. Einu toliau, pakeliui užmatau fotosaloną, tad pasidomiu kainomis, bet kol kas nepriduodu fotiko – per brangiai nori.

Apžiūriu induistišką ir kinišką šventyklas, jos vėl kitokios nei Kambodžoj ar Tailande, tad visai įdomu, nors nuo šventyklų po truputį pradedu pavargti. Iki karo muziejaus ateinu kaip tik per siestą, tad atidedu kitam kartui. Randu gražų parką, kur trinasi daug uniformuotų moksleivių, jie ateina pabendrauti, bet anglų moka vos porą žodžių…

Vakare susitariau susitikti su viena couchsurfere. Ji nurodo barą, kuriame bus su draugais, baro interneto svetainėje yra žemėlapis, tad manau, kad žinau, kur einu. Pasirodo – klystu, ant pažymėto kampo nėra jokio panašaus baro, o užklausti žmonės nežino jo. Couchsurferės telefono neturiu, tad tenka grįžti į viešbutį ir parašyti atsiprašymo laišką. Pasirodo, žemėlapyje jis pažymėtas neteisingai. Gaila, nes vakarą praleidžiu viena, nuobodžiaudama – Tomas kažkur išėjęs.

Išlendu dar vis tik į lauką, tik netoli – į greta esantį parką. O ten užmatau keistų dalykų. Pvz. keistai pagal švilpuką žygiuojančią grupę žmonių. Kai švilpukas sušvilpia, žmonės keistais nei tai aerobiniais, nei tai kokių kovos menų judesiais pajuda pora žingsnių į priekį. Juokingiausia, kad kaskart nuskambėjus švilpukui, sukleba greta, tvenkinyje esančios žąsys, tad atrodo, kad žmonės yra vadovaujami žąsų.

 DSC_0173

Kitam parko kampe grupelė žmonių dainuoja dainas. Dar kitame – grupė žmonių daro mankštą.

Apėjusi parką grįžtu į viešbutį nieko neveikti.

—-

Kitą dieną pradedu nuo to, kad susirandu kur pigiai (tiksliau, pigiau, nei kitur) sutaisys mano fotoaparatą, tiesa, tai užtruks (kai kur žadėjo sutaisyti tą pačią dieną). Maniškis bus vėl veikiantis rytoj apie pietus. O tuo tarpu keliauju apžiūrėti Cu Chi tunelių, kuriuose žmonės slėpėsi, kariavo ir gyveno karo metu. Į juos galima pirkti turus, bet Tomas pataria tiesiog susiderėti su kokiu motociklo vairuotoju – bus pigau. Taip ir padarau ir netrukus lekime link tunelių. Jie tolokai, bet man visai patinka važiuoti motociklu. Važiuojame į tikruosius tunelius – yra ir sukurti grynai turistams.

Perkant bilietą į tunelius, gaunu ir gidą (nors ir neprašau). Jis kalba tik vos vos angliškai, tad nedaug ką pasakoja. Lendame į siaurus tunelius po žeme. Potyris tikrai nepaprastas – klaustrofobams nepatariama, nes tuneliai siauručiai, vos praeinami. Galima apžiūrėti kambarėlius, kuriuose gyveno žmonės. Kai pagalvoji, kad po žeme jie praleisdavo dienas ir savaites…

Tuneliuose ilgai neužtrunku. Daug turistų čia dar išbando šaudymą iš įvairių karo meto ginklų, bet manęs tai netraukia, tad susirandu savo vairuotoją ir važiuojame atgal.

 DSC_0899

Grįžusi suku link pašto – reikia gi atvirukus išsiųsti. Prie pašto randu didžiulę katalikišką katedrą – keistoka tokią matyti Azijoje, bet vėliau atsižiūriu jų per visą vietnamą. Apeinu ją ratu, išsiunčiu atvirukus ir grįžtu tinginiauti.Vakare vėl susitinku Tomą, pavalgome mūsų guesthouso restorane ir pasišnekame apie šį bei tą.

Paskutinę dieną Saigone pirmiausia nusiperku bilietą į Dalatą rytojui. O tada einu į karo muziejų, kol jis dar nemiega. Muziejuje eksponuojama daug žiaurių fotografijų iš karo laikų – jautriems žmonėms nepatariama.

Iš muziejaus keliauju atgal į viešbutį. Pamiegu siestos miegą, atsiimu veikiantį fotoaparatą (be jo jaučiausi kaip be rankų), prasitrinu per dar keletą gatvių, vakare dar užsuku į turistinį turgų, bet nieko nenusiperku. Vakarą suplanavę su Tomu – atsisveikinimui. Jis praeina jaukiai ir maloniai (ir su daug alaus).

Saigonas man patinka. Čia jaučiuosi gerai. Gatvės ilgainiui pasidaro pažįstamos, modernūs pastatai nelabai primena Aziją ir turbūt dėl to jaučiuosi jaukiau. Žinoma, tikros, netvarkingos, pilnos žmonių, parduotuvių ir šiukšlių Azijos pilna ir čia – tik nusuk į šoną. Bet gi gali nenusukti. Žmonės čia geri ir draugiški, maistas skanus (nors jau pradedu pavargti nuo sriubų) ir vakarais čia daug šviesų. Jaukumo prideda tai, kad jau žinau, kas ir kur, kur pigus ir skanus maistas, kur pigiau galima gauti butelį geriamo vandens, kur gera kava ir maloni kavinė. Atrodo, ne tiek ilgai buvau, bet miestą pradedu jaukintis ir pradedu suprasti, kad toji Azija nėra tiek svetima, kaip dažnai atrodo.

 

Vienas atsakymas į “Ho Chi Minh (Saigonas)”

  1. Anonymous kalbėjo:

    O atviruko iš Vietnamo taip ir negavom…

Būtinai palikite komentarą: