Phnom Penh

DSC_0711

Phnom Penhis skiriasi nuo likusios Kambodžos. Jis erdvesnis, žalesnis, turtingesnis, vakarietiškesnis. Čia net vandenį iš krano galima gerti – reta savybė Azijoje. Žinoma, Azijos čia irgi daug – tuk-tukai ir masažistės, turgūs ir užkandžių pardavėjos, šventyklos ir karštis.

Phnom Penhyje praleisime 3 naktis, dviem iš jų radau couchsurferį, bet pirmajai reikia susirasti gueshousą. Tad išlipusios iš autobuso prasibrauname pro visus, siūlančius tuk-tukus ir žingsniuojame pėstute iki upės pakrantės. Pakeliui pereiname centrinį turgų įdomiame pastate, bet patį – nelabai įdomų. Beeinant sulaukiame keistai mažai pasiūlymų „tuk-tuk?“

Upės pakrantė – graži ir sutvarkyta, palmės, suoliukai, treniruokliai sportuojantiems. Ir pilna žmonių, kurių dar padaugėja vakare. Mums čia patinka. Prie pat pakrantės susirandame guesthousą, įsikuriame ir išeiname pasivaikščioti. Einame palei upę ir matome tarp šventyklų bokštų besileidžiančią saulę. Iš tolo apžiūrime karališkuosius rūmus – į juos dar grįšime. Priešais juos, prie upės yra dvi šventyklėlės, prie kurių buriuojasi daug žmonių – populiari vieta tarp besimeldžiančių. Tiesa, viena šventyklėlė daug populiaresnė už kitą, turbūt skirta mylimesniam dievui. Čia pilna pardavinėjančių smilkalus, gėles ir paukštelius, kuriuos žmonės perka tam, kad paleistų į laisvę – sako, tai atneša sėkmę. Vargšai paukštukai – netukus turbūt bus pagauti kito prekiautojo…

DSC_0882

Pakrantėje taip pat pilna pardavėjų, siūlančių viską nuo vandens iki keistų dušo galvutės formos vaisių. Pirktume, jei žinotume, kaip paskui jį valgyti… Tik vėliau, pakeliui į Vietnamą autobuse pamatau, kad tos „dušo galvutės“ viduje yra apvalios valgomos uogos ar kažkas panašaus į uogas. Taip lieku ir neparagavus šio vaisiaus.

Apeiname didelį ratą ir pasiekiame parką, kuris tarnauja kaip sporto klubas – pilna žmonių, darančių aerobiką. Tiesa, ir pakrantėje matėme daug badmintoną ar kitus panašius žaidimus žaidžiančių žmonių. O parke bent keliose vietose susibūrusios didelės grupės žmonių, treneris atsinešęs aparatūrą leidžia muziką ir veda pratimus. Pagal sugebėjimus ir pomėgius galima pasirinkti iš 3-4 vietų visame parke. Kurį laiką sėdime ir stebime tai vienus, tai kitus sportuotojus. Gražu pažiūrėti į bobules taip viešai ir be jokių kompleksų sau nepataikančias į ritmą ir nepadarančias pratimų teisingai. Vėliau būsimi mūsų šeimininkai papasakoja, kad visos tos bobulės, pasibaigus treniruotei, susimeta po kažkiek treneriui.

Po parkų ir aerobikų randame kur pavalgyti, tiesa, nieko gero – gauname žolių morning glory (neįsivaizduoju, kaip verčiama į lietuvių kalbą) ir kalmaro – tikėjomės gauti dar ir ryžių, čia juk visada viskas patiekiama su ryžiais, bent jau mes taip manėme. Tad tenka valgyti žoles su kalmarais. Keistokas restoranas.

DSC_0741

Kitą dieną keliaujame apžiūrėti turistinių objektų. Su couchsurferiu susitiksime tik vėlyvą popietę, tad turime laiko.

Pirmiausia užsukame apžiūrėti kažkokios šventyklos – Kambodžoje beveik nematėme ne istorinių (o veikiančių) šventyklų, tad jos dar per daug neatsibodo. Šita nepasirodo labai įdomi. Mano dėmesį tik patraukia didžiulis kičinis iš dirbtinių gėlių padarytas Budos paveikslas.

Toliau traukiame į karališkuosius rūmus. Čia, beje, mama vėl gauna primokėti už tai, kad apsirengusi netinkamai – jos maikutės rankovės nedengia pečių (nors tai nepavadinsi petnešėlėmis – tiesiog maikė be rankovių). Tenka pirkti baltą maikutę, kurias pardavinėja čia pat – mat skara pridengti pečiai jiems netinka.

Karališkieji rūmai nuvilia – nieko juose įdomaus. Na taip, yra sidabrinė šventykla, kurios grindys yra išklotos sidabrinėmis plokštėmis – bet jos pridengtos kilimais. Dar yra keli visai gražūs pastatai, bet į juos užeiti neleidžia, stipriai suniokotų freskų bei keistų muziejų (pvz. eksponuojamos dramblių formos dėžutės arba ne itin vykusios nuotraukos iš kažkokio renginio).

DSC_0790

Mamai apsilankymas rūmuose nesėkmingas – ne tik tenka pirkti šiaip jau visai nereikalingą maikę, bet dar ir pameta savo skarą. Tad į rūmus grįžtame dar kartą – kai jie vėl atsidaro po siestos – paieškoti skaros. Kadangi į bilietus apsauginis tik pažiūri, o ne pažymi, mums be problemų pavyksta praeiti antrą kartą su tais pačiais bilietais. Tiesa, niekas iš darbuotojų, kurių klausiu, skaros nematė ir nelabai įsivaizduoja, kur žmonės galėtų nešti rastus daiktus – tokio dalyko, kaip lost and found čia nėra. Mama apvaikšto teritoriją, bet skara neatsiranda.

Tarp dviejų apsilankymų rūmuose pasivaikštome po aplinkinius rajonus, papietaujame neblogame restorane (tik aš ten užsisakau labai jau šlykštaus skonio sulčių), užeiname į kokosų prekeivių gatvę – kur pilna kokosų visokiomis formomis, nuo ką tik nuskintų nuo medžio iki tokių, kokie būna pas mus parduotuvėse. Phnom Penhis visai neblogas miestas – jaukios gražios gatvelės, mažos parduotuvėlės, gražūs parkai ir keletas istorinių pastatų – to užtenka, kad čia būtų galima maloniai praleisti dieną ar dvi.

DSC_0846

Po antrojo apsilankymo rūmuose keliaujame į viešbutį, pasiimame daiktus, išsirenkame tuk-tuko vairuotoją (jų pilnas paupys, mes imame tą, kuris turi užrašą, maždaug: „aš prie jūsų nesikabinėsiu ir nieko nesiūlysiu. Jei norite su manimi važiuoti, prieikite – aš pasiūlysiu tikrai gerą kainą“). Nuo pasiūlytos kainos kiek nusiderame, bet iš principo jis siūlė neblogą, ir važiuojame į miesto kraštą susitikti su couchsurferiu.

Couchsurfiname pas vyruką iš Nigerijos ir jo merginą iš Vokietijos. Jie mus pasiima nuo sutarto taško su mašina ir parveža pas save namo. Gyvena jie dviese didžiuliame name – vietos užtektų nemažai šeimai. Mums išskirtas kambarys su tualetu ir dušu, šeimininkai miega aukštu žemiau. Dar žemiau yra virtuvė/ valgomasis, kur nusileidžiame pabendrauti su Kate, nes Lorensas prastai jaučiasi – kažkuo apsinuodijo. Ji Kambodžoje apsigyveno susitikusi Lorensą, iki to tik keliavo po Azijos šalis. Kur tik neatveda meilė :)

Paplepame apie šį bei tą ir mes išeiname ieškoti maisto vakarienei. Kate papasakoja, kur eiti, kad rastume kavinukę, ją ten ir randame ir skaniai pavalgome. Grįžtame ir netrukus susiruošiame miegoti.

Kita diena – šventė. Tiesą pasakius, net kelios minėtinos progos, pirmiausia tai nepriklausomybės diena. Be to, paskutinė mūsų diena kartu – ryt ryte mama keliaus atgal į Bangkoką, o aš trauksiu toliau į Vietnamą. Ir dar mano gimtadienio išvakarės – mama primygtinai nori atšvęsti ir tai.

Ryte mus pažadina Lorensas. Iš vakaro buvom sutarę, kad mes miegosim, kiek norėsim, nes pas juos rytais ateina namų tvarkytoja, turinti raktą – tai ji mus ir išleis. Bet ryte pasirodo, kad šiandien ji neateis, regis, kažkas susirgo… Tad Lorensas paaiškina, kad jis jau išeina ir paliks raktą spynoje, o kai mes išeisime – galime tiesiog palikti raktą mašinoje. Man kažkaip nejauku – mašina lieka atrakinta visą dieną, bet jei jau šeimininkas ramus taip palikdamas – tai gal neverta jaudintis…

Rytą pradedame nuo reikalų. Važiuojame į Vietnamo ambasadą, nes man reikia pasidaryti vizą. Susigaudome tuk-tuką, susiderame kainą ir važiuojame. Ambasadoje sutinku merginą iš Belgijos, kuri taip pat rytoj ketina traukti į Vietnamą. Nutariame keliauti kartu ir sutariame ryt 10:00 susitikti čia, ambasadoje – tuo metu vizos jau turėtų būti paruoštos.

O toliau traukiame pasivaikščioti. Pirmiausia į Rusišką turgų, kuris čia yra visai netoli. Mamai prasidėjo kelnių manija – tad reikia paieškoti, ar čia nėra kokių jai patinkančių. Na ir taip pat jai laikas pradėti pirktis suvenyrus ir dovanas.

DSC_0798

Turgus neblogas – ganėtinai turistinis, tad yra kur paganyti akis. Bet neužsibūname. Toliau keliaujame į Toul Sleng (ar pan) Genocido muziejų. Šis muziejus yra atminimo paminklas Khmer Rouge režimui – čia mokykloje režimo metais buvo įrengtas kalėjimas ir nužudyta daugybė žmonių. Tad muziejus ne iš lengvųjų. Nors, turiu pripažinti, manęs jis per daug nesujaudina – turime mes ir savų baisius dalykus menančių vietų. Čia kai kurios celės paliktos tuščios, o kai kuriose eksponuojamos nuotraukos čia kalėjusių žmonių, kurie buvo fotografuojami vos patekę. Žiūri į tuos vyrus, moteris ir vaikus ir supranti, kad jie visi čia mirė (žinomi tik 7 žmonės, išgyvenę šiame kalėjime, nors pasak kai kurių šaltinių, jų buvo ir daugiau). Suprantu, kodėl jautresnės sielos keliautojai dažnai neištveria ir išeina iš muziejaus tik įpusėjus ekspozicijai.

Kai kuriose kitose celėse yra truputį istorijos, truputį su kalėjimu ir režimu susijusios medžiagos, nuotraukų – šiaip jau gana padrika ekspozicija. Taip pat kalėjimo/ mokyklos kieme sėdi vienas iš tų, išgyvenusių šitą siaubą ir pasakoja savo įspūdžius (bei pardavinėja savo knygą).

Apeiname viską ir einame lauk. Dar už miesto yra Žudymo laukai (Killing fields), kurie skaitomi šio muziejaus pratęsimu (ten juos išveždavo žudyti), bet mes nusprendžiame iki ten nevažiuoti.

Vietoj to, toliau bandome užsiimti reikalais. Ieškome pašto – reikia gi išsiųsti atvirukus. Tiesa, viename iš žemėlapių pažymėtoje vietoje (netoli muziejaus) pašto nėra. Tad einame link kito gana toli esančio pašto pastato. Pakeliui užsukame į vieną kitą parduotuvę ir sustojame pavalgyti – ir persivalgome užsisakiusios du patiekalus, kurie, pasirodo, yra tikrai dideli. Tad toliau žingsniuojant per karštį pilnu skrandžiu man net bloga pradeda darytis… Gerai, kad šiaip ne taip randame paštą, o jame visai vėsu ir malonu, tad pasėdime ir atsigauname. Ir išsiunčiame atvirukus.

Beje, kadangi šiandien – kovo 11 d., visur, kur randame kokį įdomesnį objektą, fotografuojamės su Lietuvos vėliava. Tai prie kokios šventyklos, tai prie Ganešo skulptūros, tai su kokiu vietiniu. Viskas tam, kad vėliau galėtume facebooke pasigirti, kaip atšventėme valstybinę šventę.  Pasigiriame, nuotraukos feisbuke.DSC_0830

Po pašto paeiname link Wat Phnom, ant kalniuko įsikūrusios šventyklos. Kadangi lipant vienais laiptais stovi užrašas, kad turistams reikia susimokėti už įėjimą, pabandome užlipti kitais – ir patenkame į šventyklą nesusimokėjusios. Šventykla nėra superypatinga, tad ilgai neužsibūname, vietoj to pasėdime parke ant suoliuko.

Dar kartą praeiname paupiu, pasižiūrime į minias prie šventyklėlių su paukštukais, išgeriame po kokteiliuką, prasukame per aerobikos parką ir gaudome tuk-tuką namo. Nusiderame iki tinkamos kainos ir važiuojame. Pataikome į didžiulius kamščius ir atstumą, kurį vakar nuvažiavome per 20 min, šiandien važiuojame ilgiau nei valandą.

Šįvakar einame vakarieniauti su Kate ir Lorensu. Jie nusiveža mus į food court tipo vietą – kur daug kioskų-restoranų, kuriuose gali užsisakinėti maistą, o paskui sąskaitą apmoki bendrai (o restoranai patys pasidalina). Maistą išrenka Lorensas ir Kate, valgome skanios žuvies ir kitų dalykų. Maisto per daug – tad likutį Lorensas pasiima pusryčiams.

DSC_0879

Kitą rytą atsisveikinu su mama ir ji iškeliauja į oro uostą. Ir vėl lieku keliauti viena. Negaliu sakyti, kad buvo blogai kartu su mama, netgi atvirkščiai, bet vis tiek pajuntu malonų laisvės pojūtį. Nors keliaujant su kuo nors dažnai yra patogiau ir paprasčiau, man vis tiek labiausiai patinka keliauti vienai.

Atsibučiavusi su mama, pamiegu dar porą valandų, atsisveikinu su Lorensu ir keliauju į ambasadą vizos. Pirmą kartą važiuoju ne tuk-tuku, o ant motociklo. Tiesa, vairuotojas nelabai žino, kur ambasada, bet drauge ir pasiklausinėję praeivių šiaip ne taip randame vietą.

Čia manęs jau laukia belgė Lili, su kuria važiuosime į Saigoną. Ji kartu su vietine mergina, su kuria vakar susipažino ir toji dabar ją kuruoja. Jos sėda ant vieno motociklo, aš pasigaunu kitą ir važiuojame į autobusų stotį. Artimiausias autobusas už poros valandų, tad papietaujam, pasitrainiojam po aplinkines gatves, papliurpiam apie šį bei tą ir išvažiuojame.

Būtinai palikite komentarą: