Koh Rong

DSC_0549 

Į salą plaukiame laiveliu su krūva kitų turistų. Plaukiame jūra, žiūrėt beveik nėra į ką, tad skaitau knygą. Tik artėjant į salą pasižiūriu, kur praleisime artimiausias keletą dienų.

Sala nelabai didelė ir mes atplaukiame į pliažą, kuriame yra turbūt daugiausia kurortų su bungalais – šiaudiniais (ar tai iš palmių lapų) namukais. Čia nėra kelių, mašinų, tik pliažo smėlis ir keli džiunglių takai. Tad kai kažkas mums, perkaitusioms ir pavargusioms žingsniuojančioms per smėlį pasiūlo „Tuk-tuk?“, pripažįstame, kad juokas tikrai vykęs.

O pavargusios ir perkaitusios žingsniuojame per smėlį dėl to, kad įvyksta kažkoks nesusipratimas su mūsų nakvynės rezervacija. Rezervuojame nakvynę iš vakaro ir tik vienai nakčiai – kad atplaukusios turėtume garantuotą vietą. Mergaitė iš agentūros mums pasako, kad nakvosime Treehouse bungalows, tad žingsniuojame ten – į patį pliažo galą. Tačiau ten ilgai žiūri į mūsų rezervacijos kvitą, klausia, kur rezervavome (o iš kur mes žinome – ką ten atsiminsi keistus vietinius agentūrų pavadinimus) ir skambina kažkam. Galiausiai sako, kad pas juos mūsų rezervacijos nėra ir nurodo kitą vietą. Tad žingsniuojame atgal per smėlį jos ieškoti. Randame ne taip lengvai ir ten mūsų rezervacijos taip pat neatpažįsta, bet vis tik nusprendžia priimti, nes jie turi vieną rezervaciją, tik ne mano vardu. Mergaitė, pas kurią rezervavome, sakė, kad gyvensim ant jūros kranto (tam primokėjome 5 dolerius), bet vietoj to lipame aukštai į kalną į savo bungalą. Tiesa, nuo kalno vaizdas gražus ir namelis tvarkingas, bet vistik lipti yra kur (po poros kartų jau žemyn leistis nebesinori), ir, kaip bebūtų, mes primokėjome už jūros krantą…

DSC_0534

Na bet, bent jau turime stogą virš galvos, tad einame maudytis ir poilsiauti. Ir skambinėti į mūsų ankstesnį viešbutį žemyne, nes mama ten paliko savo naują ir jau numylėtą skrybėlaitę. Taip ir praleidžiame popietę ir vakarą. O vakare, savo verandoje dar ir atsidarome vyno butelį, kad pažymėtume atvykimą į salą. Tiesa, vakare dar prapliumpa lietus, na bet jis nuotaikos per daug nesugadina – gal tik kiek sugadina skalbinius, kurių pridžiauta ant tvoros prie mūsų bungalo – gadina visą vaizdą.

Koh Rong yra palyginus maža ir nelabai dar infrastruktūriškai išvystyta sala. Ne tik kelių čia nėra – dieną nelabai kur ir elektros rasi. Dauguma kurortų turi generatorius, kurie įjungiami tik kai sutemsta. Tiesa, internetas yra daugumoj barų, o štai su telefoniniu ryšiu – sunkoka. Mūsų paplūdimyje (jų saloje yra ne vienas) yra mažas žvejų kaimelis, kur gyvena vietiniai, vos keletas namų, o daugiau – 6 ar 7 bungalų kurortai, vienas kitas restoranas, na dar keletas pastatų, kuriuose galima gauti kambarį nakvynei. O daugiau – jūra vienoj pusėj, kalnas su džiunglėmis – kitoje. Žodžiu, minimalios sąlygos, tačiau tas man labiausiai ir patinka. Be to, baltas smėlis, skaidrus žydras vanduo ir saulė – ko dar bereikia, kad jaustumeisi kaip atogražų rojuje? Pina-colados rankoje? Buvo ir to…

DSC_0595

Antrą dieną kraustomės į kitą bugalą – šį kartą tikrai ant jūros kranto. Šis namelis (pa)prastesnis, sienos pilnos skylių, na bet užtai jūra čia pat ir niekur nereikia lipti. Čia gyvensime dar tris dienas. Pirmąją tiesiog maudomės, supamės hamake, skaitome knygas, ilsimės. Vakare einame gerti kokteilių – mūsų bungalų kurorte laimingoji valanda, kai du kokteiliai už vieno kainą. Jaukus jų baras, kuriame vakare jūros jau nesimato (per tamsu), bet vis dar girdisi ošimas, vienas iš darbuotojų karts nuo karto padaro fakyrinį pasirodymą, tad vakarus bare leidžiame su malonumu. Tiesa, ten ne tik klientų, bet ir uodų daug…

Trečia diena pasitaiko aktyvesnė. Jau prieš tai susižinome, kad už valandos kelio yra kitas pliažas, tad nusprendžiame eiti iki jo pasivaikščioti. Tiesa, ko nesitikėjome – kad ta valanda bus aukštyn žemyn per džiungles. Aukštyn užlipame gana lengvai, bet va kelias žemyn – ne toks jau paprastas. Tenka lipti per akmenis, kai kur pririštos virvės pasilaikymui, kai kur jų nėra. O mes su basutėmis, sijonais ir šiaip – išsiruošusios į pliažą, o ne į džiunglių trekingą. Na bet šiaip ne taip pliažą pasiekiame. Tik nusprendžiame, kad atgal plauksime laivu, užtenka tų pasilaipiojimų.

DSC_0605

Pliažas, į kurį atėjome, vadinamas ilguoju – ir iš tikrųjų jis labai ilgas. Būtų gražu – baltas smėlis, skaidrus jūros vanduo, jei ne visur besimėtančios šiukšlės. Net prisėsti (pavėsyje) visai nėra kur. Tad ilgai einame per pliažą su viltimi, kad toliau šiukšlių sumažės. Gal ir apmažėja, bet vis dar nesinori prisėsti – tad ilgainiui apsistojame už iš pagalių ir lentų sumeistrautoje užuovėjoje/pavėsinėje, kuri, mums pasisekė, kaip tik tuščia. Vėlgi, maudomės, skaitome knygas ir nieko neveikiame.

Kai diena persirita į antrą pusę, keliaujame atgal link laivelių, susiderame kainą ir plaukiame. Įdomi patirtis ta, kad laivelis prie kranto priartėja tiek, kad norėdamos į jį įlipti sušlampame beveik iki pusės. Na, svarbiausia daiktai sausi – rūbai tai išdžius. Taip pat beveik iki pusės į vandenį šokame norėdamos išlipti iš laivo.

DSC_0614

Pavakarieniaujame restorane, kurio staliukai išstatyti ant jūros kranto (romantika). Vakarą vėl leidžiame su happy hour kokteiliais.

Ketvirtą ir paskutinę mūsų dieną saloje rytą pradedame nuo pramogų – prie mūsų bungalo sukiojasi ir pusryčiauja buivolas. Ilgainiui jis nueina ieškoti skanesnės žolės. Kiek keistoka, kad vietiniai tiesiog taip ima ir paleidžia didžiulį ir raguotą gyvulį ganytis tarp turistų… Nors man tai jis nebaisus.

Šią dieną nusprendžiame leisti pusiau aktyviai. Pasivaikščiojimų per džiungles užteks, bet į kitą pusę, nei vakar, yra dar vienas pliažas. Nusprendžiame pamėginti pasiekti jį – jei tik takas nepasirodys labai sudėtingas.

DSC_0658

Takelis visai nesudėtingas ir pliažą pasiekiame gana greitai. Vėlgi, pasibaisėjome šiukšlynais ir žingsniuojame toliau, ieškodamos švaresnės vietos. Čia, kaip ir kituose pliažuose, kur tik žengiame, nuo mūsų į šalis bėga mažyčiai krabai. Iš tiesų paplūdimys tiesiog nusėtas duobutėmis, kuriose jie slepiasi, vos mes priartėjame.

Šis paplūdimys kiek įdomesnis – tenka ir porą upių perbristi, ir apžiūrėti, kaip vietiniai gyvena. Ir nedidelis bungalų kurortas yra. Į priekį einame per potvynį, tad upės, per kurias brendame, gilios, o jūra arti. Grįžtame per atoslūgį – tad pliažas padidėjęs, upės nusekusios.

Ieškodamos šešėlio be šiukšlių galiausiai pasiekiame pliažo pabaigą. Čia, pasirodo, keletas žmonių stovyklauja su palapinėmis, tiesa, kol mes netoli jų ilsimės ir maudomės, jie palapinę susipakuoja ir išeina – ir vėliau juos pamatau mūsų kaimyniniame bungale.

DSC_0650

Pliažo pabaigoje – puikus didelis šešėlis, kurio mėgaujamės ilgai ilgai. Vėlgi, knygos, maudymasis, knygos, maudymasis – jau tampa beveik rutina, tiesa, itin malonia. Gerai tik, kad mūsų bare galima rasti knygų apsikeitimui – kitaip jau po pirmos dienos neturėčiau ką skaityti…

Grįždamos sutinkame buvusius mūsų bungalo kaimynus – šeimą su trim mažais vaikais. Žavu žiūrėti į juos taip keliaujančius, nors kai pagalvoji – ir sunku turėtų būti. Jie, pasirodo, persikraustė į šiame pliaže esantį kurortą, kad būtų ramiau su vaikais – pas mus jaunimas labai jau triukšmingai ir su daug alkoholio leidžia vakarus….

Grįžtame, paskutinį vakarą pasimėgaujame kokteiliais ir ramybe.

Ryte pliaupia lietus – matyt, tikrai jau laikas išvažiuoti. Tiesa, lyja tik labai anksti ryte ir kai jau keliaujame link laivelio, nesušlampame. Atsisveikiname su sala. Čia tikrai buvo gera ir ramu. Nežinau, kiek laiko galėčiau taip gyventi, bet tos kelios dienos prabėgo tikrai greitai. Turbūt bent porą savaičių mielai pagyvenčiau salos ritmu, ramiai, neskubant ir nieko rimto neveikiant, tiesiog ilsėtis, skaityti knygas, bendrauti su žmonėmis, maudytis, snausti hamake ir nieko nieko rimto neveikti. Vaikščioti basomis (na nebent eičiau į džiungles), valgyti šviežią ant žarijų keptą žuvį ir gerti vaisių kokteilius, miegoti klausantis jūros ošimo, pabusti su šviesa ir vėl girdėti jūros ošimą. Nežinau, gal atsibostų gana greitai, o gal priprasčiau ir niekur nenorėčiau iš ten pajudėti.

Grįžtant laivelyje mane užsupa – jūra audringa. Pusryčius palieku žuvims…

Būtinai palikite komentarą: