priešatostoginis popuri apie viską

kiekvieną laisvą nuo darbo minutę atiduodu ispanijai, tad blogui beveik nieko nelieka. dar penkios dienos. iki atostogų ir iki mano labiausiai trokštamo kelionių taško. myliu tą šalį ir nieko negaliu padaryti. dabar net pamėginau prisiminti kalbą, kurios, tiesa, beveik nemokėjau. po truputį prisimenu visus geriausius žodžius, tokius kaip “bombero”, kuris nė kiek nesisieja su bombomis, greičiau atvirkščiai.

iki atostogų liko nusipirkti lagaminą. o jie dabar, bjaurybės, brangios. o pinigų – kaip niekad mažai. susimokėjus kainos
skirtumą už vairavimo pamokas (nes pradėjau jas prieš gerus 2 metus, kainos buvo kitos),
darosi baisu. atostogas išgyvensiu, o paskui – teks maitintis ryžiais
ir grikiais. iš dalies džiaugiuosi – priverstinai pasėdėsiu ant dietos.
ir alaus mažiau gersiu. gaila tik, kad reiks išduoti savo smagiąją
pietų kompaniją, kurios dėka pietūs tapo smagiausia darbo dienos dalis.

tuo tarpu darbai darbeliai spaudžia, nes reikia spėti viską pabaigti iki trečiadienio. laisvalaikis irgi užkimštas, ačiū dievui, kad ne tik darbais, bet ir malonumais. grįžus, teks į jį įkišti dar vieną malonumą – taigi ketinu pagaliau pabaigti mokytis vairuoti. juk reikia suspėt iki liepos, kai viskas keisis.

sekmadienį planai – į Kauną. reikia sutikti vieną žmogų. sutikčiau ir daugiau, bet kad visi, kaip tyčia, kai aš Kaunan – jie iš Kauno. džiaugiuosi, žinodama, kad važiuosiu traukiniu – man patinka traukiniai, labai patinka.

vėlyvais vakarais, pargrįžus namo, nesidirba. atsidarau kokį “reikia padaryti” failą, pradedu versti ar rašyti ir po pirmos eilutės stringu. aštuonios įtempto darbo valandos daro savo. tad einu skaityti knygų, chatinti, žiūriu filmus, netgi tvarkausi. kartais pykstu ant savęs, kad veltui gaištu laiką.

paskui sapnuoju keistus sapnus. keisčiausia yra tai, kad juose kartojasi vienas žmogus. tai sapnų žmogus – jo nepažįstu, tačiau besapnuodama prisimenu, kad jį jau sapnavau. sapnuoju jį skirtinguose amplua, kaip kokį sapnų aktorių. sapnai, kaip visada, nuotykiniai.

kartais važiuoju dviračiu. dažnai – visuomeniniu transportu. sėdėdama troleibuse daug galvoju. dažniausiai – apie tai, kur būsiu po pusmečio. kas būsiu po pusmečio. ir dvejoju.

va taip ir gyvenu. po truputį.

Vienas atsakymas į “priešatostoginis popuri apie viską”

  1. isgyventisauleteky kalbėjo:

    Idomu, kiek is viso zmoniu pagaliau pasirys ismokti vairuoti tik del naujo istatymo. Pati tikriausiai dar ilgai delsciau, bet stai jau 2 savaites lankau vairavimo teorijos pamokas

Būtinai palikite komentarą: