Siem Reap (Angkor Wat)

DSC_0034

Siem Reapą pasiekiame vakare, tad pasidėjusios lagaminus tik ratą apsukame mieste, kuris visas švyti neoninių lempų šviesa. Ant kiekvieno kampo švyti po naktinį turgų, didžiulės rodyklės į barų gatvę ir pilna tuk-tukų bei masažų salonų, priekabiai siūlančių savo paslaugas.

Kitą rytą pradedame pažintį su žymiosiomis Angkoro šventyklomis. Įsigyjame trijų dienų bilietus ir esame pasiruošusios būti sužavėtos.

Iš tiesų tai trūksta žodžių aprašyti, kokios įdomios, įspūdingos, kvapą gniaužiančios, gražios ir taip toliau yra tos šventyklos. Nuo pat pirmosios pradedu jaustis kaip kokiam Indiana Jones filme – džiunglių supamos apleistos egzotiškos šventyklos ir jei ne visi tie turistai – pradėčiau ieškoti lobio ar kokios nors čiabuvių genties, valgančios beždžionių smegenis. Na ir jei ne visi tie vietiniai, bandantys mums iškišti skarą ar kokį kitą suvenyrą.

DSC_0470

Angkoro kompleksas yra visai kitoks, nei viskas, ką iki šiol mačiau. Turbūt kažko panašaus tikėčiausi nuvykusį Machu Pikchu – ne veltui šie du objektai yra lyginami. Neįprasta architektūra, kitokie ornamentai, įdomios freskos ir visą bandančios pasiglemžti džiunglės – mano numylėtoje Europoje nieko panašaus neišvysi. Tad iš tiesų liekame kiek be žado ir išsižiojusios apžiūrinėjame šventyklas vieną po kitos.

Jos visos vis kiek kitokios ir įdomios. Pirmąją dieną pamatome visą didįjį ratą – septynias šventyklas ir kitus objektus. Pirmoji įdomi jau vien dėl to, kad ji pirmoji, džiunglės čia, regis, visai išsikerojusios. Antrosios likę tik tvenkiniai ir fontanų likučiai, bet iki jos ilgai einame tilteliu per ežerą (ar pelkes), trečioje pirmą kartą pamatome kažkokio dievo neištariamu vardu veidą, kurie vėliau mus sužavi Bayon šventykloje. čia taip pat sutinkame mergaites, kurios iki 10 gali suskaičiuoti angliškai, vokiškai, prancūziškai ir ispaniškai (ir gal dar kaip nors). Kai pasiekiame ketvirtą, jau taip karšta, kad iki pat viršaus nelipame, bet apžiūrime kampus saugančius dramblius ir pasivaikštome aplinkui. Penktos, tiesą pasakius, nelabai atsimenu, o paskui stojame prie ežero. Čia trumpai šnektelime su kitu turistu, kuris tą patį ratą apžiūrinėja su dviračiu ir keliaujame apžiūrėti dar vienos šventyklos, panašios į pirmąją, kurią matėme šiandien, paskui dar trumpai suktelime link vienos restauruojamos, bet visai neįspūdingos šventyklos ir didysis ratas jau baigtas.

DSC_0660

Pravažiuojame šventyklas ganėtinai greitai, bet su tuk-tuku sutarėme tik dėl didžiojo turo, tad po jo važiuojame atgal. Bet kuriuo atveju, įspūdžių per akis. Be to, dar ketiname susirasti naują viešbutį – pirmajame gavome kambarį be lango ir šiaip nelabai kokį (nors pusryčiai terasoje ant stogo visai malonūs), tad norime ko nors geresnio. Na ir, žinoma, galima gi ir patį Siem Reapą apžiūrėt.

Tad vaikštinėjamės po miestą, kuris nėra labai įdomus, na bet. Užsukame į vieną kitą turgų, susirandame vieną kitą vaisių kokteilį, pasivaikštome palei upę…

Antrąją dieną Angkore pasiryžtame važinėtis dviračiais. Mūsų naujas viešbutis duoda nemokamus dviračius, kurie nėra labai geri, na bet važiuoja. Maniškis tarška, barška… Na bet miname iki Angkoro. Šiandien keliausime per mažąjį ratą, į kurį įeina žymusis Angkor Wat’as ir kitos įdomios vietos ir šventyklos. Iš tiesų šiandien reginiai kiek įspūdingesni, tad džiaugiamės, jog vakar pradėjom nuo didžiojo rato šventyklų – turbūt po mažojo rato jos būtų atrodžiusios nebe tokios įdomios. O dabar su kiekviena šventykla vis įdomiau ir įspūdingiau.

DSC_0718

Angkor Wat neveltui yra viso komplekso pažiba ir visų Kambodžos gyventojų pasididžiavimas. Didžiulė, tvenkinių supama šventykla yra daugiau, nei įspūdinga. Net nežinau, kaip čia ją aprašius – tiesiog klaidžiojant po sales ir koridorius apima didžiulis susižavėjimas ta kultūra, kuri pastatė sau štai tokį paminklą. Didinga, magiška ir niekais paverčia mūsų šiuolaikinius statinius.

Ir vis tik, mane labiausiai sužavi ne Angkor Wat’as, o Bayonas, kurį pasiekiame įvažiavusios pro Angkor Thorm’o vartus, saugomus dievų ir demonų bei apžiūrėjusios beždžionių gaują, kuri kaip tik kirto kelią, kuriuo mes važiavome. Nuo Bayono bokštų į mus žvelgia dešimtys dievo veidų. Iš viršaus dėbsantis dievas (kurio veidas, sako, panašus į šią šventyklą stačiusio valdovo veidą), regis, stebi ir smerkia mirtinguosius. Atmosfera, įspūdis nepakartojamas.

DSC_0575

Po Bayono apžiūrime didele puzzle dėlione vadinamą šventyklą – pasirodo, prieš neramumus Kambodžoje archeologai po plytą išrinko šitą šventyklą ir viską kruopščiai sudokumentavo – bet per karą dokumentai pasimetė ir dabar šventyklą bando surinkti kaip kokią puzzlę. Apėjusios šventyklą apžiūrime dar ir gulintį Budą – jo didžiulė figūra matosi galinėje šventyklos sienoje.

Toliau stabtelėjame prie dramblių terasos, nuo kurios kažkada karaliai stebėdavo paradus ir kitas ceremonijas. Dar bandome pasiekti raupsuotojo karaliaus terasą, bet ji kažkaip ne ten, kur pažymėta žemėlapyje, tad vietoj to prigulame pavėsyje prie kažkokios šventyklos likučių. Ir netrukus sulaukiame draugų – keletas vaikų užsimano pabendrauti su mumis. Mama peržiūrinėja nuotraukas fotoaparate – ir vaikai jomis taip pat susidomi. Tad kurį laiką jie sėdi ir stebi mamos fotoaparato ekranėlį. Kai nuotraukos ir kita veikla baigiasi, jie pradeda prašinėti pinigų ar saldainių, bet mes nieko neturime, tad ilgainiui jų susidomėjimas išblėsta.

DSC_0680

Tiesa, įdomus momentas su vaikais buvo, kai pro šalį važiavo kažkokia mašina – jie visi staiga išsislapstė ir tik jai pravažiavus vėl pasirodė. Įtarėme, kad vaikams draudžiame lįsti prie užsieniečių, dėl to jie ir bėgo slėptis…

Pailsėjusios miname toliau link paskutinės šventyklos šiam vakarui – Ta Phrom, pakeliui užmesdamos akį į dar vieną kitą griuvėsį. Ta Phrom įspūdinga tuo, kad jos sienose išsikeroję didžiuliai medžiai. Tai puikus pavyzdys, kaip džiunglės atsikovoja savo teritoriją – visos šventyklos, išskyrus Angkor Wat’ą daugybę metų buvo visiškai apleistos ir paliktos džiunglėms.

Po Ta Phromo jau esame pavargusios ir miname namo – ir pavargimas baigiasi maža avarija su nedidelėmis traumomis – nubrozdintais mamos keliais. Kaip bebūtų, namo grįžti reikia, tad miname, miname ir miname, kol šiaip ne taip grįžtame į miestą. Jau tamsu – mynėme visą dieną ir numynėme daugybę kilometrų.

DSC_0576

Keliaujame pavakarieniauti (ir persivalgome pasiėmusios 2 patiekalus) ir tada jau grįžtame į viešbutį tvarstytis žaizdų…

Trečiąją dieną pradedame anksti ryte – važiuojame stebėti įžymiojo Angkor Wat saulėtekio. Iš vakaro sutariame su tuk-tuku, išvažiuoti reikia 5 valandą ryto. Pasak interneto ir kitų turistų – geriausia vieta žiūrėti saulėtekį yra prie mažo tvenkinuko Angkor Wat teritorijoje – ten gražiai atsispindi šventykla. Tiek, kad tiek pačio saulėtekio, tiek to tvenkinuko populiarumas – stipriai išaugęs, tad po truputį ten susirenka visa minia turistų su fotoaparatais. Tad saulėtekio romantikos nė kiek nelieka – kokia ten romantika turistų, blyksinčių fotoaparatais minioje. Žiūrime į juos kiek iš šono ir mane ima juokas. Žinoma, galima būtų eit kur nors kitur, na bet kaip čia nepadarysi stereotipinės nuotraukos? Vat ir nepadarysiu – saulė tą rytą nepatekėjo…

DSC_0038

Kaip ten bebūtų, nežinau, ar žymusis saulėtekis vis dar vertas savo vardo – tik jau ne prie to tvenkinuko, prie kurio sėdėjome. Aišku, gal nuotraukos ir labai gražios pavyksta, bet dėl jų stumdytis minioje kaži ar verta. Girdėjau atsiliepimų iš kitų žmonių, tai sako, kad pačiame Angkor Wat’e viduje būna gražu, kai saulė pateka (jei ji pateka) – saulės nuauksintos sienos sukuria nerealaus pasaulio įspūdį.

Kaip bebūtų, mums saulė nepatekėjo, tad nusivylusios grįžtame pas tuk-tuko vairuotoją. Toliau planuose – kelionė į Kompong Pluk kaimą – žvejų kaimą, pastatytą ant pastolių. Iki kaimo tolimas kelias, pirmiausia ilgai važiuojame tuktuku (bevažiuojant saulė pagaliau išlenda iš debesų – negalėjo mat anksčiau…), paskui dar reikia plaukti laivu. Plaukiame pro žvejus (kai kurie iš jų dar vaikai), grakščiai mėtančius tinklus. Netrukus priplaukiame kaimą – dabar sausasis sezonas, tad namai aukštai iškilę ant pastolių ir matome kaip (varganai) gyvena žmonės. Praplaukiame visą kaimą …… Išplaukiame į ežerą, kuriame laivelis stabteli prie plūduriuojančios kavinės, ir nors kava ten brangi – bet tikrai labai gera. Ir dar krokodiliukų kampe dėžėje yra…

DSC_0064

Tada grįžtame į kaimą ir mus išleidžia pasivaikščioti. Kaimas – vos viena gatvė, namai stovi abipus, viduryje šventykla. Ir pilna vietinių, pilna vaikų, kurie visi sveikinasi ir mojuoja mums. O kokie gražūs tie šiukšlyno vaikai – gyvenantis tikrai beveik šiukšlyne. Netrukus pristoja jų mamos – siūlo pirkti sąsiuvinių ar pieštukų mokyklai. Geras biznio modelis – visų tų vaikų sujaudinti turistai moka didžiulę kainą už sąsiuvinius, kuriuos neša į mokyklą – o paskui tos pačios moteriškės turbūt susirenka ir perparduoda kitiems turistams.

DSC_0192

Kaip bebūtų, vaikai ir jų gyvenimo sąlygos tikrai jaudina… Kai pažiūri į iš lentų sukaltus namus, į žvejus, kuriems daugumai gal vos 10 metų ir jie vietoj mokyklos jau mėto tinklus, į šiukšles ir purvą visur, kur vaikai žaidžia, gyvena, valgo – iš tiesų norisi pirkti daug daug tų sąsiuvinių, kad jų gyvenimo sąlygos nors kiek pagerėtų. Vis tik nenuperkame nei vieno.

Pereiname per kaimą pirmyn, atgal, prifotografuojame vaikų ir grįžtame prie laivelio. Jis mus parplukdo iki tuk-tuko, kuris mus parveža į miestą.

DSC_0230

Grįžtu į viešbutį (mama dar suka ratą per miestą), o ten – dingusi elektra. Tiesa, kol šviesu, pasijaučia tik tiek, kad neveikia ventiliatorius (kas, šiaip jau, nėra labai malonu – baisiai karšta kambaryje). Tačiau vakare, kai grįžtame dar kartą apsukusios ratą per miestą, nėra ir šviesos, ir vandens. Viešbutis duoda žvakių (įdomu, ar pas juos egzistuoja priešgaisrinė sauga?) ir bando sutvarkyti vandens klausimą. Užtrunka, bet apie vidurnaktį ir vanduo atsiranda. Ryte jo dar užtenka nueiti į dušą, bet, regis, jis vėl baiginėjasi.

Elektra atsiranda kai mes jau sėdime apačioje ir laukiame transporto iki laivo, kuriuo plauksime į Batambangą.

Būtinai palikite komentarą: