elitas – ponai glembajai

būtų beviltiškas spektaklis, jei ne abu Rumšai (vyresnysis ir jaunesnysis). tikrai nevykusi režisura (kroatų režisierės darbas), kurioje duobes dangstyti bandoma paleidus į sceną gyvą šunį. jis laksto, loja, žiūrovai pabudna – gal ir pasiektas tikslas. bet daugiau jokios prasmės tas šuo spektakliui neatneša.
nuobodus, keistų ir nemotyvuotų režisūrinių sprendimų pilnas darbas nustebina antru veiksmu, kuriame beveik visą laiką scenoje du aktoriai – tėvas ir sūnus, vaidinantys tėvą ir sūnų. gražu ir pažiūrėti, kaip jie dirba, nors ir toje scenoje prikibčiau, kad viskas praeina vienu lygiu – pernelyg pakelta, pernelyg išrėkta.
trečias veiksmas prasideda įdomiai – tyčia ar atsitiktinai kopijuojama Lynčo stilistika visai sudomina. kol scena neperkraunama visokiais meksikiečiais ir kitais nereikalingais personažais, kurie pradeda erzinti. o finalas – visai be ryšio, kur ką tik nužudytos moters sūnus staiga pradeda dainuoti visiškai prie spektaklio nederančią dainelę. galbūt taip ir šuo vėl sugrįžta į sceną. bandoma nuimti įtampą, bet atrodo paprasčiausiai kvailai ir visiškai sugriauna tai, ką beveik pasiekė finalas.
žodžiu, koliažas, mišrainė ar tiesiog bardakas scenoje, kuriame, aktorių dėka, kartais sužiba viena kita scena.

2 Atsakymų į “elitas – ponai glembajai”

  1. jovita kalbėjo:

    man regis, kad statė spektaklį vyras. vakar buvau šitam spektaklyje ir iš principo sutinku – man labiausiai nepatiko tie rėkiantys meksikiečiai ir pabaigos nebuvimas. bet šiaip nesigailiu, kad ėjau, nes buvo ir patikusių scenų, ir vaidina aktoriai gerai.

  2. jovita kalbėjo:

    beje, kažkaip bugovai veikia komentarų forma – paspaudus “publikuoti komentarą”, vardo ir nuorodos laukų reikšmės liko neivalytos

Būtinai palikite komentarą: