Chiang Mai

DSC_0186

 Pirmas dalykas, kurį pastebime atvykusios į Chiang Mai – kad čia vėsiau. Bangkoke daug tvankumo prideda baisingas kiekis transporto ir šiaip didmiesčio smogas, o čia – gera ir gaivu. Tas jausmas išsilaiko ir likusias dienas. Net saulė čia atrodo geltonesnė.

Atvykstame neturėdamos nakvynės, tad vakarą pradedame ieškodamos guesthouso. Nusėdame pigiame, bet nelabai gražiame viešbutuke, kuris būtų visai neblogas, tik kad nuo ankstyvo ryto miegot neduoda gatvės triukšmas.

Tą patį vakarą dar apeiname ratą kažkur Chiang Mai centre, pasimėgaujame vaisių kokteiliais ir aplankome vieną kitą jaukią gatvelę, kurios knibždėte knibžda turistų. Miestas rodosi daug jaukesnis, nei Bangkokas ir kiek labiau atsipalaidavęs. Ir pilnas turistų – dažnai gatvėse jų daugiau, nei tailandiečių.

DSC_0870

Kitą dieną pirmiausia susirandam geresnį (ir ramesnį) guesthous’ą, o tada einame apžiūrėti miesto dienos šviesoje. Tiesą pasakius, pagrindiniai lankomi objektai Chiang Mai yra šventyklos. Jų visame mieste – virš 300. Kitaip tariant – ant kiekvieno kampo.

Pirmosios pamatytos šventyklos sužavi – jos kitokios, nei Bangkoke. Vyrauja tai, ką mes vadiname kiniškais motyvais – drakonai, aukso ir raudonos spalvos deriniai. Bet ilgainiui tie patys ar labai panašūs motyvai nusibosta, tad vėlesnėmis dienomis į šventyklas užsukame tik dėl sportinio intereso ir vis juokaujame apie tai, kiek dešimčių šventyklų jau pamatėme. Kiek išsiskiria centrinė šventykla, labiausiai turbūt dėl milžiniškos senos pagodos iš karto už jos. Čia pasižadame sugrįžti – nes šventyklos prieigose galima ateiti pasikalbėti su vienuoliais, kurie nori patobulinti savo anglų kalbą.

Taip praleidžiame visą dieną – vaikščiodamos Chiang Majaus gatvėmis ir landžiodami po šventyklas. Užsukame ir į kažkokią fotografijų parodą. Vienoje iš šventyklų liekame paklausyti pamaldų. Stebime kaip į šventyklą suguža vienuoliai ir vienuoliukai, kaip jie meldžiasi. Įdomu, kad į šventyklos centrą leidžiami tik jie – visi kiti budistai meldžiasi pagarbiai atsitraukę. Pasiklausiusios giesmių dar užsukame į vieną kitą šventyklą, bet jos jau užsidarinėja, tad taip ir baigiame pirmąją (ar antrąją, jei skaičiuoti vakar vakarą) dieną.

DSC_0991

Vakare daromės elektroninę Kambodžos vizą. Ta proga fotografuojamės prie sienos – su naktiniais, aš ką tik išlindusi iš dušo. Nuotrauka tinka – vizą gauname po poros dienų.

Kita diena – nuotykių diena. Chiang Majuje dauguma turistų perkasi vienokius ar kitokius turus, į kuriuos įeina visokios vietinės pramogos. Vieną tokį turą nusiperkame ir mes. Tad ryte mūsų atvažiuoja songthaew – neištariamu pavadinimu pavadintas sunkvežimiukas, perdirbtas į autobusiuką – toks yra pagrindinis transportas Chiang Majuje (neskaitant tuk-tukų). Tad sėdam ant suoliukų ir važiuojam ieškoti nuotykių.

Pirmiausia sustojame orchidėjų fermoje. Na, prikabinta orchidėjų ir tiek. Gėlių mylėtojams turėtų patikti, bet man įspūdžio nelabai palieka. Dar juokingesnis ten pat esantis drugelių kambarys, kuriame daug žalumos ir vos pora drugelių.

DSC_1024

Po fermos mūsų laukia plaukimas bambukiniu plaustu. Dar vienas nusivylimas – nuobodu. Valandą plaukiame ne itin įdomia upe, plukdo mus du atsipūtę tailandiečiai, kuriems nusispjaut ant tų turistų. Mama prisimena panašų pasiplaukiojimą Slovakijoje, kur plukdytojai ne tik buvo persirengę gražiais tautiniais rūbais, bet ir pasakojo visokias istorijas – nesulyginsi su dabartine mūsų patirtimi, kur akivaizdžiai niekam nerūpi pasistengti dėl mūsų. Tik pinigus rūpi susirinkt…

DSC_1063

Toliau programoje – ilgakaklių moterų kaimas. Iš šios programos dalies tikimės daugiausia, ji mums įdomiausia. Vėlgi – dar vienas nusivylimas. Taip, moterys tikrai ilgakaklės, bet tas jų kaimas – turistams padarytas jų rankdarbių turgus. Prie moterų galima fotografuotis, jos kukliai šypsosi ir nieko nesako, kai prisėdi šalia. Man per daug primena kažką tarp zoologijos sodo ir vaškinių figūrų muziejaus. Bent pasistengtų suvaidinti realų kaimo gyvenimą… Žinoma, žiūrėti į moteris auksinių žiedų prailgintais kaklais įdomu, bet eiti per kaimą, kuris yra pernelyg akivaizdžiai įrengtas tik turistams pasižiūrėti ir kuo daugiau visko nupirkti – kiek keistoka.

O baisiausia tai žiūrėti į vaikus, kuriems jau maunami žiedai ant kaklų. Mergaitės žalojamos tam, kad ir po daug metų vis dar būtų ką parodyti turistams. Ir čia atvažiavusi, į jas žiūrėdama aš iš principo remiu šitą žiaurų cirką.

DSC_1070

Na bet. Važiuojame toliau. O toliau laukia pietūs ir pasijodinėjimas drambliais. Atvažiuojame į dramblių fermą ir iš karto apstojame drambliukus (nors reikia eiti valgyti). Mūsų pakeleiviai perka bananų ir maitina dramblius. Ypač daug dėmesio sulaukia dramblių mažylis.

Pavalgę ir dar pasigrožėję drambliais pagaliau lipam ant jų. Ant dramblio pritaisyta sėdynė, kiek primenanti atrakcionus – su apsaugomis. Priekyje sėdi dramblio varovas (ar kaip ten jie vadinami), kuris ir vairuoja tą dramblį. Mūsų dramblys nelabai klusnus ir ypač nenori bristi į upelį. Kažkuriuo metu mūsų dramblio vairuotojas nulipa žemyn ir palieka mus vienas – tiesa, drambliui nėra kur nuklysti, nes takas iš abiejų pusių atitvertas spygliuotomis tvoromis. Visas pasivaikščiojimas trunka apie valandą ir negaliu pasakyti, kad labai sužavi – krataisi ir siūbuoji, ir tiek. Bet man buvo įdomu išbandyti tokią atrakciją – turbūt vienintelis per daug nenuvylęs programos punktas.

DSC_1088

 

Na ir mūsų dar laukia paskutinis „atrakcionas“ – pasivaikščiojimas per džiungles iki krioklio. Tiesa, „per džiungles“ iš tiesų reiškia keliu, kurio vėliau mus parveš tas pats sunkežimiukas. O krioklys – ne didesnis už Belmonto. Taigi, dar vienas nusivylimas. Tiesa, pakeliui gidas parodo gyvačių ir vorų olas, vorai kai kuriuose netgi matosi. O taip pat vienur kitur atsiveria visai gražūs vaizdai. Krioklys kad ir mažiukas, bet išsimaudyti jame (vasario vidury) visai gera ir gaivina, o taip pat galima pasimasažuoti, jei sugebėsi išstovėti po krentančiu vandeniu. Taip kad paskutinė programos dalis ne tokia jau ir bloga, nors ir visai neypatinga.

Ir šiaip, kiek bebūtų nusivylimų, džiaugiuosi, kad į turą važiavome. Ilgakakles moteris pamatyti vis tiek norėjome – o kažin ar kitaip būtume iki jų nusigabenusios. Ir kitos programos dalys, jei būtų neišbandytos – gailėtumėmės. Dabar bent jau žinome kaip tai atrodo.

DSC_0030

Ketvirtąją dieną išsimiegame ir važiuojame į Doi Suthep šventyklą. Iki ten veža tie patys songtheaw, tačiau jie iš miesto išvažiuoja tik surinkę pilną bagažinę keleivių. Tad kurį laiką praleidžiame ant suoliuko, laukdamos kol susirinks pakankamas skaičiuos žmonių. Ir žmones netrukus pradedame stebėti kaip ir patys songtheaw vairuotojai – gal šitas važiuos? O gal tie du. Nedaug betrūksta, kad pačios imtume įkalbinėti praeivius važiuoti su mumis – bet galiausiai pajudame iš vietos.

Doi Suthep šventykla įsikūrusi ant kalno ir panašu, kad yra piligrimų lankoma vieta. Pilna žmonių, pilna prekeivių, pardavinėjačių turistines smulkmenas ir maistą. Pati šventykla nelabai kažkuo ypatinga, tiek kad nuo jos turėtų atsiverti gražūs vaizdai į apylinkes – tik tiek kad dabar jas dengia migla ar dulkės. Čia žmonės atlieka daugybę piligriminių apeigų – eina ratu apie centrinę pagodą, pila aliejų į degančias lempas, prašo vienuolių palaiminimo ar tiesiog meldžiasi – ir aukoja pinigų. Iš tiesų čia religija labai stipriai susijusi su pinigais: nori palaiminimo – aukok. Ir aukoja, perka dovanas dievams ir vienuoliams. Prie kiekvienos dievo skulptūros (ir ne būtinai Budos, bet ir induistų dievų) galima rasti palikto maisto ir gėrimų (man vis knietėdavo pasivaišinti tais gražiais vaisiais, kuriuos žmonės sukrauna ir palieka dievams). O vienuolio palaiminimo irgi einama prieš tai įmetus didesnį ar mažesnį pinigą į dėžutę.

 

DSC_0101

Prisižiūrim maldininkų tradicijų, išvaikštom šventyklą ir keliaujam toliau. Esam ne taip toli nuo kažkokių rūmų – kadangi iš čia transportas perpus pigiau, nei iš miesto – važiuojame pažiūrėti, kas ten tokio. Tiesa, į rūmus einant reikia gražiai apsirengti – maikutės rankovės turi dengti pečius, o kelnės ar sijonas – kelius. Ir čia pirmoje vietoje, kur netinka pečius tiesiog prisidengti skara – tad mamai tenka nuomotis švarkelį, kuris gerokai per šiltas šiems orams.

Rūmai – tai daugia parkas, nei pastatai – rūmų pastatas vis tiek remontuojamas, o į kitus namelius irgi niekas neįleidžia. Nieko nuostabaus – šie rūmai vis dar naudojami karališkosios šeimos vizitų metu ar garbingiems svečiams apgyvendinti.

Apėjusios parkus, traukiame atgal į Chiang Majų. Ir vakarėjant einame išbandyti tailandietiško masažo. Aš imu pėdų masažą, mama – Thai masažą ir atsipalaiduojame kaip tikros turistės.

Pasimasažavusios dar apsukam ratą per miestą ir netrukus tenka slėptis nuo lietaus. Liūtis pliaupia kaip iš kibiro, o vėjas net griauna laikinus prekystalius, skraido skardos po dangų. Gražu.

 

Paskutinį rytą pasilakstome po Chiang Majaus stotis. Pirmiausia patikriname traukinius – bet visos miegamos vietos jau išpirktos, tada įsigiriame bilietus į naktinį autobusą į Ayuthayą.

DSC_0139

Grįžusios į miestą, pirmiausia einame pasišnekėti su vienuoliais (kitomis dienomis vis nespėdavome į jų „darbo“ valandas). Pasirodo, šnekamės ne su vienuoliais, bet su jaunuoliais, kurie studijuoja budizmą ir ruošiasi tapti vienuoliais. Tiesa, jie tuo pokalbiu neatrodo itin susidomėję, bet į klausimus atsakinėja daugmaž padoriai. Sužinome, kad jie kiekvienas tikras budistas vyras turi kartą gyvenime pabūti vienuoliu. Tiesa, pabūti galima vos porą dienų, savaitę ar mėnesį – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Vienuoliai gyvena šventyklose ir kiekvieną rytą eina per miestą basi susirinkti iš žmonių aukų. Sužinome šių ir kitų smulkmenų apie jų gyvenimą, budizmą, Tailandą. Ir kai klausimai išsenka, atsisveikiname ir einame paskutinį ratą per miestą. Pakeliui dar ir sutinkame kalbančių papūgų, „Savadyka“ – sveikinasi.

Netrukus nusėdame parke – grožimės žuvimis tvenkinyje, žmonės lesina balandžius, kai kurie užsiima joga čia pat ant pievutės. Puiki vieta tiesiog atsipalaiduoti ir kiek atsipūsti per pačius karščius. Čia sėdėdamos ir pradedame atsisveikinimą su Čiang Majumi, nes iš čia belieka keliauti į viešbutį pasiimti kuprinių, tada į stotį, kur mūsų laukia naktinis autobusas. Tiesa, naktinis autobusas nustebina savo kičine prabanga ir nepaprastai plačiomis ir patogiomis sėdynėmis. Ir dar sausainių duoda…

Būtinai palikite komentarą: