dykumoje

Abu Dabyje aušta rytas. migla aptraukus horizontą, tad šis oro uostas atrodo lyg netikras, lyg atsiradęs tuštumoje, esantis niekur. prisimenu filmą, kuriame kažkoks lėktuvas nusileido tuščiame oro uoste ir netrukus suprato iš tiesų esantys niekur, laikinoje realybėje, kuri nyksta (ją graužė kažkokie keisti padarai – čia buvo prastoji filmo dalis).  ir kol autobusas veža nuo lėktuvo link terminalo jaučiuosi lyg tokioje netikroje, nykstančioje vietoje. lyg sapne, iš kurio jau tuoj tuoj pabusiu ir iš karto pamiršiu, ką sapnavau.

kad nesapnuoju, suprantu pasiekus terminalą ir žmones, kurių čia daug ir kurie iš karto išblaško iliuzijos, miražo įspūdį savo tikrumu ir savo kitoniškumu. neeuropietiškumu, sakyčiau. pamenu, kaip londono Heathrow orouoste kažkada, vieną iš pirmųjų kartų, stebėjausi žmonių įvairove – lyg visos pasaulio šalys būtų atsiuntusios po savo atstovą. čia nustembu iš naujo, vėlgi, dėl žmonių įvairovės, ir dar dėl to, kad man įdomūs, kitokie žmonės čia vyrauja – nesu prie to pratusi, nesu pratusi prie neeuropietiškų minių. ir nors tik vienas kitas žmogus iš tiesų nustebina savo apranga, spalvomis ar tiesiog išvaizda, čia mane stebina minia. ir staiga įsisąmoninu, suprantu ir susitaikau – aš jau nebe Europoje ar jos pakraščiuose. pagaliau aš keliauju toli į kitokį pasaulį.

tiesa, čia dar ne kelionės pabaiga. dar vienas ilgas skrydis (pirmą kartą skridau taip ilgai ir taip prabangiai) ir tada būsiu dar gerokai toliau. kur vėl, turbūt, iš naujo nustebsiu.

Būtinai palikite komentarą: