Tbilisi

Toliau mano plane – važiuoti į kitus kalnus – Kazbegi, tam važiuoju iki Tbilisio. Bet atvažiavusi čia sužinau, kad kalnuose dabar sninga, tad autobusai nebevažiuoja, bent jau kol snigti nepaliaus ir kelių nenuvalys. Tad dviem dienom per anksti atsiduriu Tbilisyje. Pasiskambinu couchsurferei, pas kurią nakvosiu po 2 dienų – bet ji savaitgaliui išvažiavusi, tad einu ieškoti hostelio.

Hostelį randu, pigų ir kuriame vynas nemokamas ir neribotas. Randu jame ir iš Batumio jau pažįstamų TLG, kurie girtuokliauja ir atsisveikina su vienu iš jų, kuris rytoj išskrenda. Esu įtraukiama į vakarėlį, išgeriam kelis ąsočius vyno (kaip pridera, su tostais ir maukiant stiklinę vienu kartu iki dugno). Pakeliui dar susipažįstu su komunistu/ anarchistu Džonu iš JAV, kuris yra pusiau tremtyje (nes namie dėl savo pažiūrų ir veiksmų turi problemų), ir Gruzijoje statosi namą, tiesa, jis dar neapšildytas ir dabar jame baisiai šalta.

Su TLG einame į barą, tada į kitą barą, tada į klubą ir tik paryčiais parsirandame į hostelį. Jie visi visiškai girti ir jaučiuosi kaip kokia mamytė, vesdama vaikučius namo. Pirmas įspūdis apie Tbilisį – nelabai jaukus, tamsus miestas. Bet tai tik pirmas įspūdis, kuris ilgainiui smarkiai keičiasi.

Kitą dieną vis dar šalta, sninga, tad po Tbilisį trainiojuosi tik labai neilgai. Bet jau pastebiu, kad miestas gražus ir įdomus. Prasieinu nemažą ratą daugmaž pagrindinėmis gatvėmis, nuo Rustaveli iki senojo Tbilisio, iš jo atgal iki hostelio kitu upės krantu. Bet šalta, sninga ir noro vaikštinėti nėra, tad grįžtu į Hostelį, kur TLG jau vėl girtuokliauja – ir vienam jų liko gal tik pora valandų iki reikės važiuoti į oro uostą. Vėl daug vyno, girtų pokalbių, kol atsisveikinam su Taironu, Leonas nulūžta ir lieku sau plepėti su Erika apie jos planuojamą kelionę į Turkiją. Vėliau dar pasikalbam su Džonu apie komunizmą Kinijoje, su pabudusiu Leonu apie kovas narve (Cage fights), vynas nesibaigia, bet jaunimėlis antros nakties neatlaiko, eina anksti miegoti, tad aš irgi netempiu į naktį.

Trečią dieną atsikeliu anksti vien tam, kad nusileisčiau iki tualeto, bet nusileidusi žemyn randu apie duris besitrinančius du vyrukus, norinčius pakliūti į vidų. Tad bandau prisibelsti pas Natią, kuri čia dirba, ir po gerų 15 min tai pavyksta. Vyrukai vėlgi pažįstami iš Batumio – regis, ten sutikau dagumą TLG. Visą rytą geriu arbatą ir sėdžiu hostelyje, stebėdama gyvenimą čia, nes vis dar sninga, šalta ir į lauką nesinori.

Vis tik prisiverčiu apeiti ratą kitomis gatvėmis, nei vakar. Po truputį pradedu gaudytis mieste, rajonai pradeda jungtis, žinau, kur veda pagrindinės gatvės, net jei jos vingiuoja ar kyla aukštyn žemyn. Ir vistik vėl ilgai neužtrunku mieste – norisi grįžti į šiltą hostelį ir apkabinti arbatos puodelį.

Vakare jau sutinku couchsurferę, kuri grįžusi ir pasiruošusi mane priimti. Moteriškė draugiška, nors kiek keistoka, bet nelabai pagaunu kuo. Plepam daug apie keliones – ji taip pat prisiekusi keliautoja. Įdomu, kad jos kelionės dauguma po šalis, kurios man atrodo egzotiškos, o jai – kaimyninės: Sirija, Iranas, Armėnija, Nepalas, Dubajus ir pan. Vakarojam su arbata ir mandarinais.

Kitais vakarais ji man pasakoja kaip čia netoliese krito bombos, o taip pat kokia baisi dabar politinė situacija Gruzijoj, kaip naujasis premjeras pareiškė nugriausiąs prezidento pastatytus modernius pastatus, kaip jie čia prieš 5 metus gyveno turėdami elektrą tik porą valandų per dieną ir panašias istorijas.

Namai šalti, o šildomas tik vienas kambarys – svetainė. Tad man paskirtame kambaryje lendu po trim kaldrom ir bandau užmigti. Pro langą žiba tbilisio šviesos – atsiveria gražus vaizdas, tiesa, dieną jis daug prastesnis, pilkesnis. Ryte po langais ūkčioja traukiniai – ilgainiui priprantu juos girdėti busdama kiekvieną rytą.

Mano couchsurferė neduoda raktų, tad namus turiu palikti apie 9, o grįžti galiu apie 19 val. Pirmas pora dienų labai šalta, tad gailiuosi, jog nelikau hostelyje – šildydamasi kavinėse išleidžiu daugiau pinigų, nei būčiau sumokėjusi už nakvynę (su kuria gaudavau nemokamo vyno). Bet ilgainiui suprantu, kad nebūčiau pažinusi tiek miesto, nebūčiau jo prisijaukinusi, jei ne tos valandos, kurias nori nenori leidžiu mieste. Ir jei iš pradžių kiek keikiuosi užstrigusi Tbilisyje tiek ilgam, ilgainiui, besitrainiodama siauromis senamiesčio gatvelėmis ir skaitydama knygas kavinėse po truputį jaukinuosi šį miestą – sniegas ir mandarinai pagaliau pripratina mane prie minties, kad artėja Kalėdos ir užsikrečiu vidine švenčių šiluma. Pažįstamos jau bene mintinai žinomos gatvės sukuria namų jaukumo jausmą. Penktąją dieną mieste pradedu galvoti, kad galėčiau čia gyventi, jaustis kaip namuose, priklausyti (belong).

 

Iš kitos pusės, tirpstantis laikas iki grįžimo namo atima norą skubėti, norą kasdien būti vis naujoje vietoje, naujoje aplinkoje, pamatyti kažką naujo – tarsi po truputį pratinčiausi prie minties, kad tuoj sustosiu, tuoj grįšiu, tuoj būsiu nebe nuolatinėj kintamoj būsenoj, nebe kelyje.

Tbilisis kasdien man darosi vis gražesnis ir vis panašesnis į Vilnių. Jau vaikštau nežiūrėdama į žemėlapį ir nepasimesdama, senajame Tbilisyje jau nebelieka gatvyčių ir skersgatvių, kuriais dar nėjau, metro jau nebeišsiimu ausinių, kai skelbia stoteles – ir taip žinau, kur išlipti. O bobutė, iš kurios trečią kartą perku mandarinus, kalbina pasilikti ilgesniam laikui ir į maišelį įmeta porą obuolių – dovanų. Miestas, regis, pradeda mane priimti.

Apžiūriu daug ir visko čia. Šalčiausią dieną leidžiu muziejuose – nuo Sovietinės istorijos iki gruzijos liaudies instrumentų. Taip pat pamatau Pirosmanio jubiliejinę parodą, į kurią taip ir nenuėjau Lietuvoje. Ir taip turbūt sutaupiau – čia muziejų bilietai studentams kainuoja vos 0,5 Eu.

Kitom dienom lipu iki forto ir grožiuosi panoramomis, stengiuosi pasimesti senojo Tbilisio gatvelėse, apžiūrinėju parduotuves Rustavelyje, užsuku į apsnigtus parkus, skaitau Murakamio noveles Kalibano ir kitose kavinėse, užsuku į blusturgį, kuris, tiesa, dėl oro ir dėl to, kad ne savaitgalis, gan tuštokas, užsuku ir į stoties turgų, kuris kiek gąsdina savo dydžiu ir miniomis žmonių (nesu didelė minių mėgėja), ragauju Khachapurį vis kitoje kepyklėlėje, o vyną – vis kitame bare. Kartais einu tyrinėti naujų, dar neišvaikščiotų rajonų, kartais einu vis tomis pačiomis gatvėmis.

Nueinu net į teatrą. Muzikos ir dramos teatras rodo „Vasarvydžio nakties sapną“ – vienintelis spektaklis, kuriame per daug nesibaiminu nesuprantamos kalbos – siužetą juk ir taip gerai žinau. Tiesa, žodis „muzikinis“ teatro pavadinime kiek gąsdina – nesu didelė miuziklų gerbėja, bet baiminuosi be reikalo – tai draminis pastatymas. Einu pasiruošusi nusivylimui (daug užsienio spektaklių netempia mano lygio), bet iš tiesų pastatymas gana įdomus, vaidyba puiki ir kartais gaila, kad nesuprantu, kas kalbama. Žinoma, norint kabinėtis, rasčiau prie ko, bet bendrai paėmus, spektaklis man patinka. Kai kurie vizualiniai sprendimai kiek primena Koršunovą – įdomu, tyčia ar netyčia. Bet užsimanau Koršunovo spektaklį pamatyti dar kartelį. Bet kuriuo atveju, vakaras vykęs.

Tbilisis – chaotiškas ir kartu labai vientisas miestas. Čia yra visko – modernių pastatų, senų bažnyčių, griūvančių namų su gražiomis medinėmis verandomis, europietiškų gatvių su europietiškomis parduotuvėmis, parkų – daugybė parkų ir skulptūrų, negrįstų, purvinų gatvių ir tamsių gatvių vos pasukus į šoną nuo modernaus ir švytinčio prospekto ir viską apjungia upė ir kalvos.

Visą laiką, kol esu čia, sninga ar bent jau sniegas baltuoja ant kalnų, stogų ir šaligatvių. Horizontą daugumą dienų aptraukusi balta migla, tad miestas baltas baltas ir lygtais ne visai egzistuojantis, regis, kažkur ant būties ir nebūties ribos ir prieš akimirką matytas televizijos bokštas tuoj gali vėl išnykti migloje, tarsi nebūtų buvęs. Iki jo, beje, funikulieriumi taip ir neužvažiuoju, nes laukiu giedros dienos, kad matyčiau toli toli gal ten iki pačių Kazbegio kalnų, bet tokia diena taip ir neateina. Miestas lieka paskendęs migloje, baltas ir ne visai tikras.

Senasis Tbilisis kvepia siera – tai garuoja Puškino taip mėgtos sieros vonios. Naujasis Tbilisis kvepia mandarinais, išmetamaisiomis dujomis, turkiškais kebabais. Tai triukšmingas miestas – gausybė mašinų ir kartais kol pereisi gatvę reikia ilgai ilgai laukti arba ilgai ilgai eiti iki sankryžos. Tai pilnas žmonių miestas, kurie dauguma išlenda vakarėjant ir džiaugiasi sniegu, kuris čia, Tbilisyje, retas svečias. Tai kartais tamsus ir baugus, kartais – švytintis miestas, žiūrint kuria gatve ar kuriame rajone vaikštinėsies. Tai amžinai remontuojamas miestas ir vienur ar kitur tikrai kelią pastos išraustos gatvės ar statybų tvoros. Tai medinių raižinėtų verandų miestas, kurios man nepaprastai gražios, nesvarbu, ar naujos ar senos ir yrančios.

 

Taip pat tai draugiškų žmonių miestas. Jaukios kavinukės šeimininkė trečią puodelį kavos su pienu atneša „on the house“, gatvėje sutiktas ragų, skirtų vynui, pardavėjas (iš jo pirkau porą ragų), kai kitą kartą einu pro šalį, atpažįsta mane, pamoja ir įpila puodelį karštos arbatos iš termoso. Autobusų stotyje pamatęs mano pasimetusią miną, vienas dėdulė paklausia, kur važiuoju ir per visą aikštę nuveda mane iki pat kasų, o paskui į autobusiuką, vežantį į Mtskhetą. Turguje, kai susiduriu su pardavėja, nekalbančia nei angliškai, nei rusiškai, atsitiktinė praeivė pradeda vertėjauti, iki išsirenku ir nusiperku žieminius batus. Muziejaus darbuotojas, praleidęs mane pro duris į lauką, dar pasiūlo cigaretę, o kai atsisakau, ištiesia saldainį. Ir tikriausiai būtent šie susitikimai ir maži gražūs žmonių poelgiai man padeda jaustis čia jaukiai, jaustis kaip namuose. Ir kai pagaliau ateina laikas išvažiuoti – nebežinau, ar to noriu, nors prieš savaitę, vos atvykusi į Tbilisį jau buvau pasiruošusi skrydžiui namo.

Paskutinę dieną dar kartą praeinu per visą miestą, nuo vieno galo iki kito. Vėl išgeriu kavinuką kavos man patikusioje kavinėje, dar nusiperku mandarinų iš tos pačios bobutės ir atsisveikindama su ja tarsi atsisveikinu su Tbilisiu.

Būtinai palikite komentarą: