Gori

Į Gorį nusprendžiu važiuoti traukiniu, ne tik todėl, kad pigiau, bet ir todėl, kad įdomu išbandyti kitokį transportą. Tad nors traukinys išvažiuoja tik po pietų ir važiuoja ilgai, bet išsimiegu ir keliauju į stotį. Įdomu tai, kad perkant bilietą į jį įrašomas keleivio vardas ir paso numeris – labai įdomu stebėti kaip kasininkė renka mano vardą lotyniškomis klaviatūros raidėmis, o kompiuterio ekrane atsiranda gruziški rašmenys. Vėliau, pirkdama kitą bilietą matau panašią procedūrą, tiek kad kasininkė mano vardą renka kirilica, o gaunu gruziškai – ir gana panašiai į ankstesniame biliete esantį vardą.

Traukinys gana aptrintas, bet kėdės bent jau plačios ir minkštos. Šalia manęs sėdi mergička, kuri dosniai dalinasi su manimi viskuo, ką turi – mandarinais, saldainiais, duona ir dešra. Aš, deja, visai neturiu jokio maisto (tik nevirtų makaronų), tad pasidalinti neturiu kuo. Važiuojam ilgai, bet gražiomis vietovėmis – ir štai pasiekiu Stalino gimtinę.

Pagrindinė problema, su kuria susiduriu Goryje – vieninteliai pigūs svečių namai šiuo metu neveikia. Tad tenka apsigyventi „prabangiame“ viešbutyje, kur už kambarį sumoku net 30 Eu. Kai pagalvoji – ne tiek jau daug, bet kad kol kas brangiausiai už nakvynę mokėjau apie 8 Eu. Tad skirtumas didelis. Bet čia gaunu asmeninį ir šiltą kambarį su vonia (ne dušu, o vonia!), televizorių, kurio net neįjungiu, beveik neveikiantį internetą ir pusryčius. Jau vakaras, tad niekur neinu – užtai apturiu karštą vonią ir einu miegoti.

Ryte atsikeliu gana anksti ir iš viešbučio išsikrapštau kai dar pagrindinė Gorio įžymybė – Stalino muziejus – neveikia. Tad pradedu nuo kopimo į ant kalvos esantį Gorio fortą. Nuo jo atsiveria gražios panoramos į visas Gorio puses.

Kiek pasižvalgiusi keliauju žemyn ir vėl bandau laimę Stalino muziejuje. Dabar jau jis veikia ir tik truputį pavėlavusi spėju prisijungti prie 4 lenkams vedamos ekskursijos. Mergaitė papasakoja vieną kitą įdomų faktą apie čia esančius dokumentus ir laiškus (mačiau molotovo-ribentropo paktą), parodo įdomesnes nuotraukas, apžiūrime pomirtinę Stalino kaukę nr. 6, įvairias dovanas jam (nemažai iš Lenkijos, bet iš Lietuvos, sako, turi tik išverstus stalino raštus). Taip pat įveda į labai neįspūdinga represijų kambarį, kur trumpai pamini mums ir taip gerai žinomus trėmimus ir KGB, bei einame apžiūrėti Stalino gimtojo namuko (mažiukas ir neįdomus) ir jo traukinio vagono (šitas kiek įdomesnis). Visa ekskursija užtrunka apie valandą ir pats muziejus nė kiek neįspūdingas, tad tiesiog užsidedu kryžiuką – buvau.

Tada keliauju iki stoties gaudyti autobuso į Uplistsikhe – neištariamo vardo kaimą, kuriame yra išlikęs olų miestas. Iš anksto nusiteikiu pamatyti kažką panašaus į Kapadokiją – kažką panašaus ir pamatau. Bet kuriuo atveju, nors vieną olų miestą pamatyti tikrai noriu, ir šis nors ir ne didžiausias, bet labai man pakeliui.

Kol nuo maršrutkės sustojimo žingsniuoju link muziejaus, vaizdai gražūs, bet būtina žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į kokį karvės ar kažko kito š… Muziejus matomas iš toli, ir netrukus, šiaip ne taip suradusi kasininkę, įsigiju bilietą ir keliauju apžiūrėti olų miesto. Po olas landau ir ant uolų laipau tik aš viena – visas miestas vien man. Priėjus prie miesto krašto, pūsteli toks vėjas, kad sunku atlaikyti (gerai, kad pučia atgal, o ne pirmyn nuo skardžio). Pasitrainioju ir palaipioju po miestą ir keliauju žemyn.

Atžingsniavusi prie miestelio nusprendžiu nestovėti ir nelaukti maršrutkės, o pasivaikščioti. Kiek paėjus per kaimą, pamatau bobulę, kuri po tampo du didelius krepšius – paneša vieną 20 metrų, padeda, grįžta kito. Pasisiūlau padėti ir nunešu abu maišus iki pat jos namo (kurs vos už poros šimtų metrų – netoli). Ji labai dėkoja ir kviečia arbatos – bet kaip tik pasirodo maršrutkė, tad atsisakau, atsisveikinu, grįžtu į Gorį ir traukiniu keliauju į Tbilisį.

Būtinai palikite komentarą: