Kutaisi

 

Į Kutaisį išvažiuoju 6 ryto, tad per kalnus važiuojame tamsoje. Vairuotojas lekia kaip pašėlęs, aš pradedu abejoti, ar pasieksiu Kutaisį, ypač kai vairuotojas, viena ranka vairuodamas, kalbėdamas telefonu dėl kažkokių priežasčių išjugia šviesas, bet nė kiek neprimažina greičio. Kelias nė kiek neapšviestas, tad keletą sekundžių važiuojame visiškoje tamsoje. Na, o kad būtų linksmiau, man galvoje skamba G&G daina „Bestija“ (nes gi rimuojasi su Mestija).

Vis tik Kutaisį pasiekiame sėkmingai, jau šviesoje ir po pietų. Apsinakvindinu hostelyje, kuris iš tiesų yra butas, kurio šeimininkų pora ir dar bobulė spaudžiasi viename kambaryje, o kiti trys prigrūsti lovų hosteliui. Šitas hostelis keistai populiarus tarp rusių tetulių – sutinku netgi dvi tokias, kai šiaip jau savaitės viduryje daugiau keliautojų nelabai sutinku. Hostelio šeimininkė labai maloni ir draugiška, apdalina visus mandarinais ir vis vaišina arbata. Vėliau vakare, apžiūrėjus Kutaisį randu ją ir vieną iš tetulių tvarkančias vyno butelį, pakviečia ir mane prisijungti, gaunu vyno ir tradicinių gruziniškų mėsos kukulių vakarienei.

Kutaisis labiausiai garsėja vienuolynais aplinkui, bet viena sena bažnyčia yra ir pačiame mieste. Tad pradedu nuo jos ir lipimo į kalną. Bažnyčia gana įspūdinga, be to kol kas gruziškų bažnyčių per daug neapžiūrinėjau, tad įdomu. Ir vaizdai atsiveria gražūs, tiek kad kiek lynoja.

Dar pavaikštinėju po miestelį, senamiestukas mažas, bet gražus, centre – įspūdingas auksu spindintis fontanas, bet šiaip jau miestelis nedidelis, nors ir antras pagal dydį Gruzijoj, bet man primena kokius Anykščius. Vistik čia pasivaikštinėti yra visai malonu, ypač kai lietus liaujasi.

Kitą dieną važiuoju apžiūrėti žymiųjų vienuolynų. Pirmiausia imu mikruškę link Gelati, pavadinimu itališkus ledus primenantį vienuolyną. Jis įsitaisęs gražioje vietoje ant kalniuko ir supamas kaimo. Pats vienuolynas nedidukas, bet smagiai pasivaikštinėju po kaimą. Tiesa, esu prisiskaičiusi, kad yra kažkokio pėsčiųjų tako iki kito vienuolyno, Mostameta, į kurį noriu keliauti toliau, tad imu ieškoti to kelio. Pirmi bandymai baigiasi vis prie kokių nors sodybos vartų, o iš trečio bandymo įtaikau į kažkur ton pusėn lygtais vedantį takelį, tik labai jau purviną ir akivaizdžiai, vien karvių bevaikštomą. Vistik nusprendžiu jį išbandyti ir tada gerą pusvalandį einu per brūzgynus ir mėšlynus, paskui leidžiuosi ir vos nenusiridenu nuo kalno, bet galiausiai nusileidžiu prie gražaus upės vingio, tiesa iš jo akivaizdžiai matosi, kad šia puse upės niekur toliau nenueisiu, nebent reiktų grįžti ir bandyti perkopti visą kalvą (kuri yra gana aukšta).

Upė akmeninga, tad kurį laiką ieškau – bene galima ją pereiti akmenimis, vėliau netgi svarstau galimybę perbristi, tiek kad daug labiau nei šaltis gąsdina srovė ir neaiškus gylis, tad atsisakau tos minties. Tenka dar paėjus pakrante pamatau, kad ir į kitą pusę palei upę niekur nenueisiu – reik lipt atgal į kalną. Atgal eidama vienoj vietoj taip įsipainioju į spygliuotus vijoklius, kad jau beveik nusprendžiu ten ir pasilikti, bet ištvermė ir kantrybė padeda ir po kokių 10 minučių jau esu laisva. Taip pat vienoj vietoj visu batu iki kulkšnies įminu į molingą purvą, tad žygį užskaitau kaip labai pavykusį. Galiausiai grįžusi link kaimo randu kelią į bent keletą laukų – bet ne išėjimą iš jų, ir galiausiai paklaidžiojus iš lauko į lauką per kažkieno kiemą šiaip ne taip išsikrapštau ant rimtesnio kelio. Nusprendžiu laimės nebebandyti ir per kalną kito tako neieškoti ir keliauju link asfaltuoto kelio, kurio už gero pusvalandžio turėtų atvažiuoti mikruškė.

 

Tiesa, mikruškės nelaukiu – iškeliu ranką ir pirma mašina sustoja. Pametėja mane tuos 3 ar 4 km iki kito vienuolyno. Mostameta įsikūrusi daug gražesnėj vietoj. Nors Gelati vienuolynas istoriškai garsesnis ir svarbesnis, bet Mostameta man palieka didesnį įspūdį. Ant upės vingio supamos uolos nuošaliau nuo gyvenamųjų namų įsikūręs gražus nedidukas vienuolynas. Tiesa, apžiūriu tik bažnyčia, nes prie likusios teritorijos kaba ženklas „Foreigners entrance prohibited”.

Vos užeinu į bažnyčią, prasideda mišios, kuriose be manęs dalyvauja dar 5 žmonės – 2 vienuoliai/kunigai (kaip ten juos atskirti?), patarnaujantis jaunuolis, tvarką čia prižiūrinti bobulytė ir porelė gruzinų lankytojų, kurie netrukus palieka mus, o aš lieku kiek ilgiau nes giedojimai ir smilkymai prideda daug nuotaikos ir mistikos šiai ant uolos įkurtai bažnytėlei.

Kiek pasitrynusi bažnyčioje galiausiai keliauju atgal. Iki plento pasivaikštau – 2 km, kurios mane pavežė sutranzuota mašina. Pasiekus plentą tyčia praleidžiu porą mikruškių ir bandau tranzuoti – vėlgi sustoja viena iš pirmųjų mašinų ir nuveža mane iki pat hostelio (nors ir sakau, kad galiu pasivaikščioti)

 

Čia rusės tetulės jau išvažiavusios, tad nuobodžiauju viena (šeimininkė tiesa vaišina arbata ir pyragu, bet su manim neužsibūna). Vakare dar nusprendžiu apeiti ratą aplink Kutaisį. Užeinu į vieną iš vaizdo patikusį barą alaus – ir čia tampu vietine atrakcija. Susikalbėti man padeda vienas iš lankytojų, sėdintis su draugais ir pakviečia mane prisijungti. Prisijungiu – ir vakaras prabėga labai smagiai. Po pirmo alaus esu vaišinama vynu ir pagaliau paragauju gruziškos čiačia – šlykštaus skonio vietinės degtinės. Geriama su tostais, kurių dauguma yra gruziniški, tad nė velnio nesuprantu, bet geriu kaip pridera – iki dugno. Šnekamės apie Lietuvą, Gruzijos ir Rusijos konfliktą ir nacionalinius gėrimo ypatumus. Galiausiai, kai vaizdas pradeda truputį lietis, susigalvoju priežastį atsisveikinti ir pareinu miegot į hostelį.

Būtinai palikite komentarą: