Mestia

Mestia yra gana centrinis taškas Svaneti kalnyne Gruzijos šiaurėje. Visi pakeliui man sako, kad čia reikia atvažiuoti vasarą, na ir tai tikrai tiesa, bet kad jau atvažiavau žiemą, tai ką daryti. Tad nepaprastai gražiu keliu pilna maršrutke judame į šiaurę. Maršrutkėje žmonės dalinasi viskuo, ką turi, tad esu vaišinama mandariniais ir sausainiais. Visiems smalsu, ką aš veikiu Gruzijoj ir iš kur esu, tad bandau rusiškai papasakoti savo istoriją. Sekasi pusėtinai.

Jau artėjant prie Mestijos pamatau žymiuosius gynybinius bokštus, kurie čia išdygę belekur ir, regis, be jokios tvarkos. Keisti ir įdomūs bokšteliai papuošę ištisą miestą, o horizontą raižo aukšti kalnai ir tikiu, kad vasarą čia būtų galima daug vaikštinėti, stovyklauti ir grožėtis vaizdais, bet dabar tam kiek šaltoka.

Nusiderėjus kainą, apsigyvenu hostelyje, kuriame, regis, daugiau nieko nėra, ir keliauju pasivaikštinėti po miestelį ir kalnus. Miestelis, tiesa, daug labiau panašus į kaimą ir vaikščioti reikia atsargiai, kad neįliptum į karvės š. (ar neatsitrenktum į pačią karvę). Taip pat čia tuštoka, tad vaikštinėjuosi ir gėriuosi apylinkėmis tyloje ir ramybėje. Gražu čia, tik vos saulė dingsta už kalnų, pasidaro ganėtinai šalta, tad grįžtu vakaroti į hostelį. Ilgai svarstau, likti čia dar dienai ir pasivaikščioti, ar ne. Galiausiai lieku prie „ne“ ir hostelio darbuotoja suderina man rytinę maršrutkę, kuri privažiuos prie hostelio manęs paimti.

Tiesa, ryte, kai mikruškė jau atvažiuoja ir papypina, bandau išeiti į lauką – bet hostelio lauko durys užrakintos ir nė vieno gyvo žmogaus nematyti. Iš balkono pasišneku su vairuotoju ir išsiaiškinu, kad ten, kur aš noriu važiuoti, čia vienintelė dienos maršrutkė. Tad jis laukia, o aš šūkauju ir baladojuosi po hostelį, kol po kokių 10 minučių išlenda apsimiegojęs vyrukas su raktu ir išleidžia mane laukan. Ir važiuoju į Kutaisį.

Būtinai palikite komentarą: