Zugdidi

Zugdidyje sustoju tik todėl, kad tądien maršrutkės į Mestiją jau nebevažiuoja. Gruzijoje nuo pat pradžių nusiteikiu nestresuoti dėl transporto, nes TLG man pripasakoja, kad į daug vietų maršrutkės važiuoja kartą per dieną ar net tik kartą per savaitę. Tad kai stringu Zugdidyje, per daug nenusimenu – esu tam pasiruošusi ir jau žinau, kur ieškoti vienintelio miestelio hostelio. Čia man padeda vietiniai, kuriems visiems didelė atrakcija, kad aš iš Pabaltijo ir pusė jų pasakojasi, kuriuose miestuose ir kokiomis aplinkybėmis ten buvę. Įsėdu į maršrutkę, ji priveža mane iki pat durų (mažesnėse vietose čia maršrutkių maršrutai dėliojami pagal pageidavimą). Zugdidžio hostelis, pasirodo, yra namas kaimą primenančioje gatvėje, kuriame šiuo metu nieko nėra, bet kaimynė paaiškina, kad reikia lukterėti ir šeimininkė pareis. Tad prisėdžiu ant sofkutės ir lūkuriuodama dairausi.

Nors Zugdidis yra miestukas, didelė jo dalis yra negrįstom gatvėm, kuriomis, kaip ir visur kitur Gruzijoje, vaikštinėjasi karvės. Kartais pagalvoju, kad Gruzija tuo atžvilgiu kiek panaši į Indiją – karvės, regis, čia vaikštinėjasi visur ir niekam nemotais, jei jos stovi kažkur vidury kelio (net ir rimtuose tarpmiestiniuose keliuose) – jas tiesiog apvažiuoja, o jei neįmanoma, nuveja signalu ar išlipę. Ir jei pirmą dieną kiek stebėjausi visu tuo, ilgainiui ir pati pradėjau žiūrėti į karves, kiaules, vištas, avis, kalakutus ir kitus gyvūnus kaip į savaimę suprantamą eismo dalyvį bei įgavau įprotį visada žiūrėti po kojomis – nes kitaip tikrai įliptum į kokį š…

Taigi, pirmas susidūrimas su kaimu Gruzijoje mane ištinka Zugdidyje, kuris gal ir nėra kaimas, bet aplink hostelį jaučiasi būtent taip. Kai pagaliau prisistato šeimininkė, o tiksliau kaimynė, pagelbstinti šeimininkei, suprantu, kad hostelio pastate nakvosiu viena vienutėlė. Paskutiniai svečiai čia, sako, buvo prieš savaitę. Tetulė bėdavojasi, kad nelabai turi kuo mane pamaitinti, bet leidžia naudotis viskuo, ką rasiu, tad verdu sriubą ir užkandžiauju sumuštiniais su namine uogienę. Tolesnį vakarą leidžiu ramiai įsijungus šildytuvą ir skaitydama E. Poe. Tiesa, prieš tai dar pavaikštau po apylinkes ir sode prisiskinu mandarinų.

Šeimininkė suderina, kad ryte maršrutkė į Mestiją užvažiuotų manęs pasiimti prie hostelio. Tad ryte keliuosi anksti, susiruošiu ir laukiu maršrutkės. Šeiminkė irgi ateina ir pasakoja man, kad kažkur čia greta vakar mirė žmogus. Pradeda bėdavotis, kaip čia jai sunku gyventi, kaip nori į Tbilisį ir pan. Ir nežinau, ką ir besakyti, ypač dėl to, kad rusų kalbos žinių paguodos klausimais man trūksta. Jaučiuosi nejaukiai ir vis laukiu tos žadėtosios maršrutkės – kad tik greičiau.

Maršrutkė taip ir neatvažiuoja, tad šeimininkė sudera su kaimynais, kad jie pavežės mane į stotį. Sako, duosi 5 larius ir nuveš. Būčiau ir nuėjus, bet kad jau suderėta, tad sėdu ir važiuoju. Nuveža į traukinių stotį, ir pinigų neima. Stoty klausinėju, kur čia maršrutkė į Mestią, bet visi tik gūžčioja pečiais. Galiausiai vienas taksistas paaiškina, kad jos ne iš čia važiuoja ir pasiūlo pametėti iki ten, iš kur jos važiuoja. Sutinku, ir jis nuveža mane iki mikruškės, įsodina ir nieko nepaima už pavežėjimą, tik įduoda savo telefono numerį, dėl visa ko. Ir štai aš pakeliui į Mestiją.

Būtinai palikite komentarą: