Batumi

Po ilgų klajonių štai pagaliau pasiekiu Gruziją. Tiesa, su autobusu vėl išsiduriu – autobusas iki Batumio iš tiesų reiškia autobusą iki pasienio, nuo kurio iki miesto dar gal 15 km. Kai pagaliau praeinu sieną (mano pasą gruzinė pasienietė nagrinėjo taip kruopščiai, kaip dar niekas iki šiol), patenku į gruzinišką žmonių ir transporto erzelynę ir kurį laiką jaučiuosi kiek pasimetus. Paskui nužiūriu, kur žmonės sėda į mikruškes, kai kurios netgi turi lotyniškom raidėm užrašytą pavadinimą Batumis, tad bandau patekti į vieną jų. Tiesa, po dviejų maršrutkių ir vieno autobuso, į kuriuos neįsigrūdu (net nebandau, pamačius žmonių minią), nusprendžiu nebevargti ir keliauju tranzuoti. Dar net nespėjus pakelti rankos sustoja fura, turkas furistas, važiuojantis į Azerbaidžianą pametėja iki miesto. Pakeliui pirmus kartus pamatau keliu vaikštinėjančias karves – vėliau jų matysiu gerokai daugiau. Ir susiduriu su gruziniško vairavimo ypatumais – ne tik keliai baisūs, bet ir taisyklių jokių nėra (maniau, kad jų nėra turkijoje, bet palyginus su Gruzija, turkai vairuoja tiesiog puikiai).

Pasiekiu miestą, susirandu hostelį ir apsinakvindinu. Pasirodo, patenku į TLG, Teaching Languages in Georgia ar kažkaip taip susitikimą – pilnas hostelis anglakalbių mokytojų. Be manęs tik dar 2 žmonės nėra mokytojai (rusas ir italas), o iš mokytojų tik viena lenkė mergina yra ne iš anglakalbės šalies. Tad pirmą vakarą gurkšnoju mokytojų vyną ir klausausi istorijų apie gyvenimą Gruzijoje. Vynas neblogas, be to kai kurie bando jį gerti tradiciškai – iš rago ir su tostais, tad pirmą gruziniško baliaus patirtį įgyju ne su gruzinais. Dauguma mokytojų čia suvažiavo atsisveikinti – semestras baigėsi ir jie važiuos namo. Vienas, kitas žada grįžti, bet daugumai gruzijoje ir trijų mėnesių per akis – ant tiek kitoks ir sunkesnis gyvenimas čia, nei amerikoj, anglijoj, australijoj ar dar ten kur.

Susibendrauju su dviem amerikietėmis merginomis, Liz ir Aireen. Jos rytoj ketina važiuoti į Turkiją (vien tam, kad pabūtų Turkijoje), tad duodu kiek patarimų. Ir šiaip kažkaip gerai mums tarpusavyje bedraujasi, tad vakarojame plepėdamos ilgai, kol visi kiti jau suminga ir hostelio darbuotoja pradeda mus tildyti. Tad paryčiais keliaujam miegoti.

Kitą dieną, deja, lyja. Anksti ryte prabundu nuo perkūnijos, vėliau, kai jau atsikeliu – noro apžiūrėti miestą visai nėra. Bet Batumyje neketinau užsibūti, tad šiaip ne taip išsiruošiu pasivaikščiojimui. Pliaupia lietus, visur balos, tad netrukus esu šlapia ir sušalusi. Bet miestas man patinka, bent jau centrinė dalis, kuri yra graži, europietiška ir pilna įdomios architektūros pastatų. Turkė man kažkada sakė – Gruzija yra varginga šalis, bet stato jie daug gražesnius pastatus, nei gerokai turtingesni turkai. Ir iš tiesų taip – jei turkijoje ilgai grožėjausi tik gamta ir istorija, o architektūriniu požiūriu nieko įdomaus nemačiau, tai Batumyje akys atsigauna – tiek įdomu ir gražu. Žinoma, nutolus nuo centro, grožis dingsta ir lieka vien aptriušę ir niekuo neįpatingi rajonėliai, bet per lietų toli nuo centro nenutolu.

Prie rotušės (ar kažko tokio) pataikau, kai laikrodis muša valandas ir matau, kaip atsidarius durelėms išvažiuoja riterio ir damos skulptūros – ir tikiuosi kad jos ką nors nuveiks, bet jos tik parodomos, varpai sumuša kažkokią gražią melodiją ir durelės vėl užsidaro. Tad keliauju toliau. Per lietų ir šaltį, ne itin pasimėgauju pasivaikščiojimu žymiuoju Batumio pajūrio bulvaru, bet nesunku įsivaizduoti, kaip smagu čia būna vasarą, kai gražūs orai. Ir turbūt pilna žmonių, nors dabar trainiojuosi visai viena. Senamiestyje, tiesa, yra vienas kitas žmogus, bet parkas tuštutėlis.

Lietuje ilgai netempiu. Keliauju atgal į hostelį šildytis ir džiūti. Grįžta Liz ir Aireen, taip ir nepasiryžusios kelionei į Turkiją, tad einam gerti kavos ir ragauti pyragėlių. Grįžtant perkam po bambalį alaus, nes ką daugiau tokiu oru veikti – ir girtuokliaujame hostelyje. Vakarop tik išlendame tam, kad aplankytume porą vietinių barų, kurie pilni tų pačių hostelį okupavusių mokytojų. Tad Batumis man visas skamba angliškai ir nelabai dar atskleidžia, kokia visgi ta Gruzija. Tiesa, jei klausyti mokytojų, tai čia nieko gero – dauguma jų skundžiasi šiuo ar anuo (maistu, purvu, šalčiu, šeimomis, kuriose gyvena, gruzinais iš esmės, etc), nors visi pripažįsta, kad trumpai viešnagei tai yra graži ir įdomi šalis.

Lyti nustoja tik kitą rytą – kai visi pakuojasi ir ruošiasi išvažiuoti. Dar praeinu ratą per sausą Batumį ir keliauju į stotį ieškoti maršrutkės į Zugdidį, iš kurio keliausiu toliau į Mestią.

Būtinai palikite komentarą: