Turkija. Apibendrinam

Turkijoje prakeliavau 5 savaites. Bet tiek man neužteko. Norint pamatyti visą gražią ir didelę šalį reikėtų bent poros mėnesių. Žinoma, dauguma turistų aplekia greituoju maršrutu: Stabmbulas, Kapadokija, Pamukalė, Selčiukas (Efesus), Troja ir vėl Stambulas, bet taip jie nepamato daugybės gražių dalykų šioje šalyje. Aš irgi nepamačiau daugybės gražių dalykų ir dėl to dar net neišvažiavus iš Turkijos (šį įrašą rašau autobuse tarp Trabzono ir Batumio), jau galvoju, kad čia dar būtinai sugrįšiu.

Kraštovaizdis

 

Turkija visa kalvota, o kartais ir kalnuota. O man kur kalnai, ten gražu. Pravažiavau per pietinę ir šiaurinę pakrantes ir abi jos kalvotos ir gražios. Nors tikruose kalnuose dar nebuvau (kitą kartą).  Kalnai ir jūra – ko daugiau reikia gražiam kraštovaizdžiui? Na ir dar Kapadokija, kur gražu taip, kad net žodžiais nenusakoma.

Tiesa, dėl kalnuotos vietovės dažnai kelionė užtrunka ilgiau, nei atrodytų žiūrint į žemėlapį.

Žmonės

 

Geriausia, ką turi Turkija yra jos žmonės. Tokio svetingumo dar nemačiau nei vienoje šalyje. Ir ne tik turiu omenyje couchsurferius (kurie dažnai ir kitose šalyse yra labai svetingi), bet bendrą įspūdį ir visus planuotus ir neplanuotus susitikimus. Žmonėms Turkijoje užsieniečiai nuoširdžiai įdomūs ir jie nuoširdžiai nori pagelbėti. Žinoma, visur yra visokių žmonių ir niekas nesako, kad visi turkai yra geri ir nuostabūs ir kad visi Stambule turistus kalbinantys turkai tai daro iš smalsumo (jie turistų mato per daug) – žinoma, kad jie nori turistams parduoti tą ar šitą daiktą. Bet dar nei vienoje šalyje nebuvau tiek primaitinta ir negėriau tiek nemokamos arbatos, kaip Turkijoje ir niekur nebuvo taip lengva rasti nakvynę, sutranzuoti mašiną ar tiesiog gauti bet kokios pagalbos net jei žmonės nė žodžio nekalbėjo angliškai.

 

Su anglų kalba, beje, Turkijoje nėra itin gerai. Turistinėse vietose žmonės, žinoma, kalba daugiau ar mažiau angliškai, bet ne taip turistiniuose taškuose jie geriausiu atveju žinos tik porą žodžių. Dėl to išmokti vieną kitą frazę ir skaičius yra tikrai naudinga.

Religija

 

Oficialiai dauguma turkų yra musulmonai. Sakau oficialiai, nes tai dažniausiai nesustabdo jų nuo alkoholio vartojimo ir kitų nuodėmių. Vienintelio dalyko jie nedaro – nevalgo kiaulienos. Na ir švenčia musulmoniškas šventes – gana nuoširdžiai laikosi ramadano, nors šiaip į mečetę nevaikšto ir nesimeldžia. Dalis moterų vaikšto prisidengusios plaukus, dalis – ne, ir niekam tai nemaišo. Tiesa, nebuvau Turkijos rytuose, kurie yra religingesni ir konservatyvesni, bent jau žmonės taip sako.

Ir nors dauguma mano sutiktų žmonių nebuvo itin religingi, kvietimą maldai penkis kartus per dieną girdėjau visur, kur buvau. Man, asmeniškai, labai gražu ir mistiška būna, kai prabyla minaretai, kviesdami visus maldai. Pirma vienas, paskui ataidi kitas – ir taip visas miestas paskęsta gražiame gaudesyje.

 

Maistas

 Turkija yra mėsėdžių šalis – beveik visi tradiciniai patiekalai yra mėsiški. Be to, didžioji dalis mėsos yra ėriena, tad gali tekti pratintis prie jos skonio. Bet visi tie mėsiniai patiekalai (kebabai) yra tikrai labai skanūs, nesvarbu su kuo. Tiesa, kebabas pas juos nebūtinai yra suvyniotas į lavašą, kaip pas mus – dažnai yra patiekiamas lėkštėje su ryžiais, bulvėmis ir daržovėmis. Taip pat tai nebūtinai mėsa, kepta pamauta ant iešmo (kaip pas mus kebabinėje) – gali būti tiesiog mėsos kotlečiukai. Taip, kaip mūsų kebabinėse, kepta mėsa vadinama Dioner kebabu, o mūsiškas, lavašinis kebabas vadinamas Diurum, o kebabas bandelėje vadinamas kebabo duona (Ekmek). Pigiausiai pavalgyti paprastai ir galima tokių vištienos Diurumų arba Ekmekų.

Kitas gana pigus maistas yra turkiškos picos arba pidos. Iš tiesų jos nuo itališkos picos labiausiai skiriasi forma (yra pailgos), daugiau principas (ir skonis) yra gana panašus, tiesa, ingredientų rinkiniai yra kiek kitokie, nei itališki.

Sriubos čia dažniausiai gaminamos iš miltelių, tiesa tie milteliai dažnai yra gaminami namuose iš džiovintų daržovių. Konsistencija jos kiek primena mūsiškas trintas sriubas. Dauguma mano ragautų buvo rūgštokos, bet tikrai skanios.

 

Kalbant apie saldumynus, čia populiarios baklavos, kurios bent jau man buvo per saldžios, pieno desertai, panašūs į pudingus ir tortai, vadinami Pasta. Na ir žinoma tradiciniai turkiški saldainiai „Turkish Delight“, kurių visos prabangesnės kavinės duoda prie turkiškos kavos.

Geriausias dalykas Turkijoje yra vaisiai – jie čia nepaprastai geri ir skanūs. Nepalyginsi su improtuotais į Lietuvą. Tiesa, mane kiek nustebino, kad jie nėra labai jau pigūs, kainos panašios kaip Lietuvoj, nors dauguma auginami tiesiog čia pat. Žinoma, dabar jau daugumos vaisių nebe sezonas, gal dėl to kainos kiek didesnės.

Dar galima paminėti gėrimus. Turkiška arbata yra verdama dvigubam kavinuke. Ant ugnies statomas kavinukas su vandeniu, o ant jo – kavinukas su arbatos čefyru. Geriama iš mažyčių stiklinių, į kurias pilama pusė stiklinės čefyro, pusė vandens iš apatinio arbatinio. Taip pat visur turkijoje galima gauti vaisinių arbatų, populiariausia yra obuolinė, bet tai ne visai arbata – tiesiog karštu vandeniu užpilami milteliai.

Turkiška kava geriama iš antpirščio dydžio puodelių ir dauguma moterų vėliau buriasi iš kavos tirščių.

Dar vertas dėmesio yra gėrimas Salepas, kuris yra gaminamas ilgai verdant pieną ir pridedant kažkokių miltelių. Tikrai skanus daiktas.

Na ir Raki, anyžinė degtinė geriama su vandeniu, nuo kurio ji pabala.

Parduotuvės ir kainos

Kelionė į Turkija nebus įvykusi be apsilankymo turkiškam bazare – turguje, kur pardavėjai kalbins “hello, where are you from” ar panašiais pokalbį pradedančiais sakiniais ir siūlys pirkti viską nuo rankų darbo turkiškų kilimų iki padirbtų ir labai pigių chanel 5 kvepalų. Visas tas šurmulys turguose yra labai įdomus ir vertas pamatymo – jei esate atsparūs įkalbinėjimams pirkti. Na, o norint apsipirkti, tą Turkijoje galima padaryti tikrai pigiai, ypač perkant rūbus ar batus – tik vėlgi, reikia būti atsargiem, kad neiškištų padirbtų garsių firmų prekių.

Apibendrinant Turkija yra gana pigi šalis, bet yra išskirtinai brangių dalykų, pvz. alus net parduotuvėje kainuos apie 2 Eu (bare – 3 ir daugiau). Taip pat brangios cigaretės ir degalai.

Maistas, bendrai paėmus, gana pigus – pavalgyt galima už 2-5 Eu, priklauso nuo to, ką valgysi. Turkiška arbata paprastai kainuoja 0,5-1 Eu, nors kartais po maisto restoranas ja gali pavaišinti nemokamai.

Nakvynę, paieškojus, galima susirasti už 10 Eu, bet tai nebus labai prabangi nakvynė.

Keliavimas

Visiems nebijantiems ir netingintiems Turkijoje labai rekomenduoju tranzavimą. Pati tranzavau nedaug, bet superpaprastai ir maloniai. Man dažniausiai užtekdavo vos poros mašinų, kad viena jų sustotų ir pavežėtų (tiesa, kai kur tos mašinos pasirodydavo retai, tai kiek užtrukdavo). Kai kurių vairuotojų buvau pamaitina ar bent pagirdyta. Ir visi buvo tikrai malonūs, net jei nekalbantys angliškai.

Na bet jei tranzuot nesinori, kita didelė rekomendacija yra išbandyti Turkiškus autobusus. Tai irgi ypatinga patirtis, būdinga tik Turkijoje, bent jau iš mano apkeliautų šalių.

Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad turkijoje pilna autobusų kompanijų ir nėra vieno langelio sistemos, kaip Lietuvoje. Autobusų stotis neturi vienos (ar kelių vienodų) kasos, kur galima nusipirkti bilietą į bet kur. Čia stotyje yra pilna autobusų kompanijų ofisų ir iš principo reikėtų žinoti, kuri kompanija veža teisinga kryptimi. „Iš principo“ – nes iš tiesų pakanka ateiti į stotį ir atrodyti panašiam į turistą, kad tuoj pat kas nors prišoktų ir pasidomėtų, kur važiuoji. Ir jei jo kompanija (kaip supratau, dauguma tų vyrukų dirba kažkuriai kompanijai, nors man pasirodė, kad yra ir stoties darbuotojų) neveža ten, kur reikia, jis pasakys, kuri veža ir į kurią pusę eiti (didesnių miestų stotys yra milžiniškos). Tiesa, populiaresniais maršrutais važiuoja daugybė kompanijų, tad vien klausant šių pagalbininkų, gali gauti ne pačia pigiausią, bet didžiausias bilieto kainos skirtumas, kuri mačiau, buvo 2 EU (viena kompanija vežė už 15, kita už 17), tad daug tikrai neprarasi. Žinoma, galima eiti per visas kompanijas ir klausinėti, kiek kas kainuoja, na bet aš tuo neužsiiminėjau. Taip pat dauguma kompanijų turi internetinius puslapius, kur galima sužiūrėti laikus ir kainas (mažesnių kompanijų puslapiai tik turkiški), bet tam reikia žinoti, kurios kompanijos veža norimu maršrutu. Aš dažniausiai pasitikrindavau laikus keliuose didelių kompanijų puslapiuose (metro turism, ulisoj), kad žinočiau, kada keliauti link stoties, o atėjus į stotį leisdavau pirmam, paklaususiam, kur važiuoju, nuvesti mane iki bet kurio ofiso.

Tiesa, daugelyje turkiškų miestų stotis yra gana toli nuo miesto centro. Tad reikia žinoti stebuklingą žodį „Servis“. Servis tai maršrutkės, priklausančios autobusų kompanijoms ir į/iš stoties vežančios keleivius nemokamai. Ne visi miestai turi servis, bet visada verta pasidomėti, ar tokia paslauga teikiama arba bent jau pasekti kitus to pačio autobuso keleivius, ar nelipa jie į kokią mikruškę su kompanijos pavadinimu ar žodžiu Servis. Iš miesto Servis paprastai surenka keleivius nuo autobusų kompanijų biurų, kurie yra miesto centre ir kartais po keletą mieste. Autobuso bilietą irgi galima pirkti tokiame ofise (jei iki stoties toli), bet tada paprastai reik iš anksto išsiaiškinti, kokios kompanijos važiuoja ten, kur reikia. Perkant bilietą būtinai reik paklausti apie Servis, kad sužinotum laiką, kada jie išvažiuoja nuo ofiso (kartais tai būna prieš valandą, kartais prieš pusvalandį).

Nusipirkus bilietą ir pasiekus stotį galima pradėti mėgautis patogiais autobusais. Iš tiesų dauguma autobusų Turkijoje yra super patogūs, turi televizorius kiekvienam keleiviui (tiesa, vien su turkiškais televizijos kanalais ar muzika, bet kartais ir su USB portu, per kurį aš vis pasikraudavau telefoną), dažnai ir internetą. Be to, ilgesnius atstumus važiuojant autobusais taip pat gauti kokį užkandį (dažniausiai keksą ar sausainių) bei pasirinktinai kavos, arbatos ar kokio limonado, o jei kelionė ilga – ir ne vieną kartą. Vandens galima gauti visuose autobusuose, tereikia paprašyti. Vientinelis dalykas ko turkiški autobusai neturi – tualetai. Na bet jie stoja stotyse ir kartais kavinėse, tiek kad niekad nežinai, kiek iki kito sustojimo. Na ir stočių tualetai paprastai mokami.

Kaip ten bebūtų, tai nėra taisyklė, kad visuose autobusuose bus internetas, maisto ir televizorius. Dėl to visada galima pasiklausinėti perkant bilietus ir galbūt pasirinkti vos vos brangesnę, bet prabangesnę kompaniją. Kai kuriais maršrutais važiuoja tik nedideli autobusiukai be jokios prabangos (bet paprastai vandens galima ir juose gauti). Pietine pakrante tarp miestukų važinėja daugiausia mikruškės – jose tai visai nieko negausi.

Na bet bendras įspūdis, kurį man paliko turkiški autobusai yra itin geras.

Tačiau jei į Turkijoje keliauji tik trumpai ir didelius atstumus – autobusai dažnai neapsimoka nei laiko, nei kainos atžvilgiu. Vietiniai skrydžiai Turkijoje, ypač ne sezono metu gali būti itin pigūs, pigesni nei autobusai ir, žinoma, gerokai greitesni.

Na dar yra ir traukiniai, netgi važiavau vienu, jie tvarkingi ir patogūs, bet geležinkeliai nėra itin išvystyti, tad toli gražu ne visur nuvažiuosi traukiniu.

Kalbant apie miestų transportą, tai Stambule, jei transportu (į kurį įeina metro, tramvajai, autobusai, keltai ir pan) planuoji naudotis daugiau nei porą kartų, apsimoka įsigyti Stambulo kortelę (Istanbul card), kuri kainuoja 6 liras, bet per važiavimą sutaupai apie lirą, kartais ir kokias 2. Kituose miestuose irgi yra kortelės, bet į jas per daug nesigilinau, nes nebuvau tiek ilgai.

Kitos smulkmenos

Turistiniai objektai Turkijoje brangūs, o labiausiai mane nervina tai, kad vietiniai gali labai pigiai (vieno objekto bilieto kaina) įsigyti muziejų kortelę ir visur eiti nemokamai. Bet ta kortelė – tik vietiniams, tad man jos nepardavė. Studentų nuolaidos irgi galioja tik su turkišku studento pažymėjimu išskyrus vieną kitą išimtį.

Pigiausios (be couchsurfinimo) nakvynės Turkijoje yra pensionuose – tokie maži aptrinti viešbutukai, kuriuose kambariai privatūs, bet tualetas ir dušas dažnai yra bendras. Bent jau ne sezono metu dėl kainos galima derėtis.

Turkija yra kačių šalis. Katės čia yra visur ir jų tiek daug, kad kartais man atrodo, jog jų čia daugiau nei žmonių. Ir visi jomis rūpinasi ir jas maitina.

Na ir šiaip, Turkija yra puiki šalis, verta kelionės, patartina, ilgos.

Vienas atsakymas į “Turkija. Apibendrinam”

  1. Daiva kalbėjo:

    Mano mylima svajoniu salis TURKIJA. Buvau ten 1 karta . noreciau dar ir dar nekarta ja aplankyti.

Būtinai palikite komentarą: