Trabzon

Trabzonas yra paskutinė mano stotelė Turkijoje. Čia noriu ramiai ir neskubant atsisveikinti su Turkija, na ir dar apžiūrėti netoliese esantį įžymų Sumela vienuolyną. Gyvenu čia su 4 vyrukais studentais, Džanu (Can) ir jo broliu, Hakanu ir Mahiru.

Atvykstu į Trabzoną vakarėjant, Džanas tuo metu turi paskaitas. Bet jis man duoda savo draugo Fatiho telefoną ir sako, kad jis pasirūpins manimi. Tad atėjus iki Kalkinma, rajono, kuriame gyvensiu, rašau Fatihui ir netrukus susitinkame su juo prie Kalkinmos mečetės. Pavalgome ir einame pasėdėti į kavinę, kurioje tuoj bus gyvos muzikos. Groja du vyrukai muzikantai, dainuoja tradicines turkiškas dainas. Vyrukai dainuoja neblogai, tik kai juos pakeičia mergina – net aš girdžiu, kad ji gerokai nusidainuoja.

Tuo tarpu išsiaiškinu, kad Fatihas kartu su Džadu mokosi mechaninę inžineriją ir jam tai nepatinka. Kad vasarą važiuos į Ameriką su Work and Travel programa, tad dabar stengiasi kuo labiau ištobulinti savo anglų kalbą. Kad jau buvo Batumi ir pašnekame apie geriausius būdus iki ten nusigauti. Dar pašnekame apie šį bei tą, kol baigiasi Džano paskaitos ir jis ateina manęs susirinkti. Einame pas Džaną namo ir pažindinuosi su visais jo buto kaimynais.

Kitą dieną keliamės vėlai ir Mahiras gamina tradicinius studentiškus pusryčius – kažką tarp kiaušinienės ir daržovių troškinio. Tiesa, nors vyrukai šį valgymo metą vadina pusryčiais, bet aš sakyčiau, kad 13 valandą tai labiau primena pietus. Po jų su Džadu keliaujame apžiūrėti Trabzono.

Pradedame nuo centrinės aikštės, Meydano. Čia trainiojamės gatvėmis, kurios pilnos parduotuvių ir nelabai įspūdingos. Bet kai nusirenkiame iki bazaro, kažkur gatvelėse Džadas sako, einam pažiūrėti, kaip daromi osmaniški turkiškos kavos kavinukai. Nusileidžiame į rūsį pas tokį dėdulę, kuris kaip tik užsiima tų kavinukų gamyba. Dabar jis dirba ties ketvirtuoju etapu ir matau kaip kantriai kalamas kavinukas įgauna vis gražesnę formą. Džadas verčia man, ką dėdulė kalba apie tai, kad tai mirštantis amatas ir Trabzone daugiau nebėra žmonių, kurie mokėtų jį. Jo sūnus tuo nesidomi, tad giminės amatas numirs su juo.

Parduotuvėlėje visi metaliniai daiktai pagaminti rankomis. O rasti čia galima visko, nuo samovarų iki keistokų religinės paskirties daiktų. Na bet ilgai neužsibūname, išgeriame arbatos (dėdulė nesutiko priimti mano „ne“ arbatai) ir keliaujame pažiūrėti, kaip kavinukai blizginami, kol įgauna švytinčią gražią spalvą. Ten irgi neužtrunkame, dar pasisukiojame aplink ir Džadas pasiūlo užvažiuoti ant kalniuko pasigrožėti Trabzono panorama. Taip ir padarome ir grožiuosi spalvingu, chaotišku miestu.

Nusileidus žemyn, Džadui laikas keliauti į paskaitas, o aš dar lieku pasitrainioti po miesto centrą. Užsuku į knygyną ir susirandu sau anglišką knygą, kuri, beje, yra labai pigi – kainuoja apie 12 litų. Vėliau išsiaiškinu, kad visos knygos čia kainuoja panašiai, bent jau Džadas taip sako. Dar nueinu iki jūros, bet jau tamsu ir nelabai kas matosi, tad keliauju atgal į Kalkinmą.

Čia einu į Hakanui priklausančią kavinę Dežavu, kurioje šį (ir daugumą vakarų) vyksta karaokė. Hakanas dar iš ryto mane kvietė užsukti pas jį, be to reik kažkaip prastumti laiką. Taigi, einu klausyti turkiškos karaokės. Hakanas pats angliškai nekalba, bet priima svetingai, pasodina geriausioje vietoje (po kondicionieriumi, kad nesušalčiau) ir atveda pas mane keletą angliškai kalbančių mergaičių. Tos mergaitės kol kas bene vienintelės baro lankytojos ir dainininkės karaokėje. Dauguma jų (iš viso jos šešios), dainuoja nekaip, bet toji, su kuria daugiausiai kalbamės, nes ji geriausiai kalba angliškai, visai nebloga. Jos visos mokosi vienoje mokykloje ir čia praktikuojasi rytojaus mokyklos karaokei. Plepame apie šį bei tą ir laikas bėga greitai. Karaokė tikrai čia populiari, mikrofonai tušti nestovi, dainorėliai dauguma neblogi, tad vakaras visai smagus.

Galiausiai sulaukiu Džano, kuris sako, kad netrukus prasidės svarbios futbolo rungtynės ir kviečia mane kartu jų žiūrėti. Žaidžia Galatasaray, komanda, kurios rungtynes stebėjau Antalijoje. Ateiname į restoraną, kuris dabar paverstas kino sale – visos kėdės išrikiuotos priešais ekraną eilėmis, be jokių stalų. O vėliau dar ir pinigus surenka už kiekvieną sėdimą vietą (Džado brolis sumoka už mane). Pirmas kėlinys turkams nesėkmingas, įvartį įmuša portugalų komanda. Tiesą pasakius, patyliukais sergu būtent už portugalus – man jų žaidimas gražesnis ir nuoširdesnis, na o gal taip tik atrodo – aš dažnai mėgstu sirgti už kitą komandą, nei dauguma. Deja, antrame kėliny turkai įmuša du įvarčius ir laimi rungtynes. Restorane visi džiūgauja, bet ir ne per daug švenčia – tiesiog išsiskirsto ir einame namo. Kaip ten bebūtų, jau vėlu ir laikas miegoti.

Kitą rytą vėl kartojame ilgo miego ir vėlyvų pusryčių/ pietų procedūrą, šiandien ragauju tradicinį šių vietų patiekalą kujmak, kurio pagrindas yra daug sūrio. Skanu, turiu pripažinti. Na o po pusryčių keliauju iki Sumelos. Nors Džanas siūlėsi keliauti kartu, bet atleidžiu jį nuo atsakomybės – nes dar nespėtų grįžti iki paskaitų pradžios… Sumela ne taip jau arti nuo Trabzono – visas gabalas kelio. Iki ten nusprendžiu tranzuoti, nes autobusinis susisiekimas sudėtingas, o be to Džanas sakė, kad jie patys iki ten visada tranzuoja. Tad jei gali jie, galiu ir aš. Ir iš tiesų, kaip ir dažniasiai Turkijoje, užtenka iškelti ranką ir už poros minučių jau sėdžiu mašinoje. Man pasiseka – vyrukas važiuoja iki pat Sumelos vienuolyno (kuris yra 20 km nuo pagrindinio kelio). Deja, angliškai jis nekalba, tad ne ką ten pabendraujame.

Sumela įsikūrusi aukštai kalnuose, sunkiai prieinamoje vietoje. Kelias iki jos vingiuoja per kalnu ir slėnius, vis aukštyn (ir šaltyn). Įspūdingiausia vienuolyne – uoloje iškirsta bažnytėlė su gražiomis, bet baisiai apgadintomis freskomis. Na ir vaizdai – matyti snieguotos kalnų viršūnės.

Pasitrainioju kiek, pėstute nusileidžiu nuo kalno ir keliauju pėstute tolyn, ketindama tranzuoti, kai pamatysiu nors vieną mašiną. Pirmoji mašina pilnutėlė, o antroji sustoja. Ją vairuoja vyrukas, su kuriuo persimetėme keletu žodžiu lipdami į vienuolyną. Jis kalba angliškai ir važiuoja į Trabzoną. Tad plepame apie keliones ir Turkiją. Jis yra regiono vadybininkas ir didžiąją dalį darbo praleidžia kelyje, lankydamas įvairius miestus. Kartu ir paturistauja – taip ir užsuko į Sumelą po to, kai sutvarkė reikalus Trabzone.

Pakeliui patenkame į transporto kamštį – kelias užtvertas avių bandos. Tenka kiek pastoviniuoti, kol avys surikiuojamos taip, kad tilptų į pusę kelio. Privažiavus Trabzoną jis pasiūlo išgerti kavos, aš sutinku, tad netrukus sėdime kavinėje Meydane ir ragaujame turkiškus tortus bei paskutinį kartą kelionėje geriu salepą. Šnekučiuojamės apie šį bei tą, daugiausia apie keliones. Paskui jis dar primygtinai reikalauja mane pavežėti iki Kalkinmos (nors pats gyvena viešbutyje šalia), tad atsisveikiname tik prie kavinės Dežavu, kur žadėjau susitikti su Džadu.

Dežavu vėl tuštoka kai ateinu, bet netrukus prisirenka žmonių (vėliau Hakanas sako, kad abu vakarus, kai aš buvau kavinėje, buvo pilna žmonių – matyt, aš nešu sėkmę) Iki to Hakanas bendrauja su manimi google translator pagalba, bet sekasi visai neblogai. Vėliau ateina tos pačios mergaitės iš vakar, persimetame pora žodžiu su jomis ir sulaukiu Džanu. Kiek paklausome karaokės, vėliau nueiname pavalgyti, o paskui einu žiūrėti kaip jis, jo brolis ir draugai žaidžia futbolą prieš kitą komandą. Žaidimas, tiesa, nuobodokas, niekas neįmuša įvarčio, tas viskas baigiasi lygiosiomis.

Dar kiek pavakarojame ir einame miegoti – paskutinė mano naktis Turkijoje.

Būtinai palikite komentarą: