Sinop

Sinopas, kaip ir kiti juodosios jūros miestai, nėra labai įspūdingas, bet čia sulaukiu labai šilto priėmimo iš savo couchsurferės Serpil. Atvažiuoju jau vėlokai, bet Serpil ir Ada, jos dukra ateina manęs pasitikti (Serpil sako, kad Ada nesutiko eiti miegoti manęs nepamačius). Abi jos sutnka mane labai šiltai, su didele šypsena ir daug geros energijos. Keliaujame pas jas namo, kur Serpil gamina man vakarienę, o Ada demonstruoja savo piešinius ir žaislus. Ada šiek tiek kalba angliškai – Serpil su ja dažnai kalba angliškai arba rusiškai tam, kad Ada išmoktų šias kalbas. Iš tiesų, kai pagalvoju, atmetus turkus couchsurferius, kurie visi kalbėjo daugiau ar mažiau angliškai, 7 metų Ada šią kalbą mokėjo bene geriausiai iš visų kitų sutiktų turkų.

Serpil labai entuziastinga, nes aš jos pirma couchsurferė. Ji pati mėgsta keliauti ir yra mačiusi šiek tiek pasaulio, gyvenusi anglijoje ir prancūzijoje. Deja, jos santuoka nenusisekė ir išsiskyrusi, ji gavo darbą Sinope. Klausausi jos istorijos ir žaviuosi energinga, gražia ir inteligentiška moterimi, kuriai būti vieniša motina mažame miestelyje Turkijoje yra tikrai nelengva – Turkija yra vis dar stipriai konservatyvi šalis šiais klausimais.

---

Kita diena yra sekmadienis, tad Serpil ir Ada neturi eiti į darbą ar mokyklą. Kai atsikeliu, Serpil vis dar miega, bet Ada, pamačiusi atidarytas mano kambario duris atlekia pas mane su savo žaislais ir žaidžiame kažkokius žaidimus. Ada kalba tai turkiškai, tai angliškai, tad ne visada suprantu, ką ji nori pasakyti, bet tai netrukdo smagiai leisti laiką. Netrukus atsikelia ir Serpil, tad po gausių turkiškų pusryčių keliaujame pasivaikščioti po Sinopą.

Serpil pažįsta vieną archeologą, tad pasivaikščiojimą pradedame šiaip jau turistams uždaroje kasinėjimų teritorijoje. Archeologas pasakoja čia esančių griuvėsių istoriją, kuris pradžioje buvo romėniška pirtis, paskui – bažnyčia, dar paskui – laidojimo rūsiai. Rodo buvusius baseinus, kurie vėliau tapo kapais ir pasakoja, kad čia, šioje teritorijoje rasta apie 1500 žmonių palaikų. Apžiūrinėju išlikusias freskas ir visi kartu baisimės žmonėmis, kurie jas gadino raižydami savo vardus ar paišydami grafičius. Šie griuvėsiai saugoma teritorija tapo tik prieš 3 metus.

Toliau žingsniuojame į pakrantę išgerti turkiškos kavos. Ada nuobodžiauja, tad duodu jai pažaisti Agry Birds – ir vaikas jau užimtas visam pasisėdėjimui. Paskui einame apžiūrėti laivų ir pakrantės. Čia Adai duodu savo telefoną ir parodau, kaip juo fotografuoti, tad ji su džiaugsmu ir energija fotogafuoja viską, ką mato.

Apžiūrime laivus, gynybines sienas, pasigrožime vaizdais. Acheologas vis ką nors papasakoja ar parodo. Pradeda tempti, tad pakeliui nusiperkame šviežios žuvies ir keliaujame namo gaminti vakarienės.

Po vakarienės Serpil šiaip ne taip priverčia Adą atlikti jos namų darbus – pirmokė skaito ir rašo įvairius sakinius. Paskui, kai Ada jau miega, mes dar ilgai plepam apie keliones, meną, meilę ir kitas smulkmenas.

Kitą dieną jau važiuosiu iš Sinopo, bet tik apie pietus, tad dar papusryčiaujame kartu, nueinu iki Serpil darbo, kur palieku kuprinę ir susipažįstu su jos bendradarbiais (moteriškė pavaišina skaniu kepiniu su graikiniais riešutais). Tada keliauju apžiūrėti Sinope esančio kalėjimo – muziejaus. Jis visas apleistas ir aptrintas, bet įdomu pasivaikštinėti čia, ypač dėl to, kad visoje teritorijoje, neskaitant įėjimo, esu viena vienintelė. Landžioju po tamsius koridorius, apgriuvusius pastatus, mažas celes ir tik truputį gailiuosi, kad niekur nėra (angliškų) paaiškinimų, kas kur čia buvo, kaip visa tai atrodė, kol kalėjimas dar veikė.

Paskui dar apsuku ratą aplink Sinopą (miestelis nedidelis) ir grįžtu pasiimti kuprinės bei atsisveikinti. Atsisveikiname su Serpil linkėdamos sau dar pasimatyti.

Būtinai palikite komentarą: