Ankara

Šiaip jau Ankara nėra populiarus turistinis miestas, dauguma keliautojų nė neužsuka čia. Ir iš tiesų nelabai čia yra ką žiūrėti, bet man vis tiek smalsu pamatyti sostinę. Tuo pačiu dar bandau čia pasiskiepyti savo tolesnėms kelionėms – mat kai kuriems skiepams reikia daug laiko, o po naujųjų noriu išvažiuoti kuo anksčiau. Tad bandau taupyti laiką ir ketinu Ankaroje pasitrainioti po klinikas ir ligonines.

Atvažiuoju čia 6 ryto, tad nusprendžiu dar valandikę kitą numigti stotyje. Tokių kaip aš – čia norinčių pamiegoti nemažai, bet ir suolai gana patogūs. Tiesa, kiek nejauku supratus, kad čia miega vieni vyrai, ai, nu bet aš turistė, man galima. Tad snūduriuoju ant nuošalesnio suolelio. Apie 8 ryto visus kelti pradeda stoties apsauga (kas reiškia, kad naktį čia bomžams miegoti galima, tik dieną ne). Tad keliuosi ir aš (nors man jie nieko nesako) ir keliauju link centro. Užsuku į traukinių stotį, kur galima palikti kuprinę ir rasti informacijos centrą. Informacijos centre kiek užtrunku, kol išaiškinu, ko man reikia ir jie nukreipia mane į artimiausią ligoninę ir surašo turkišką raštelį apie tai, ko man reikia.

Randu ligoninę, kiek paklaidžioju, kol randu teisingą įėjimą. Turkiškas raštelis tikrai praverčia – čia niekas nekalba angliškai. Vienas vyrukas apsiima manim pasirūpinti, pavaikšto po kabinetus ir pasidomi, ar galiu gauti tą skiepą, kol galiausiai su google translator pagalba parašo man, kad man padėti jie negali, nes aš ne Turkijos pilietė ir neregistruota šitoje ligoninėje.

Keliauju vėl į informacijos centrą. Vyrukams paaiškinu situaciją ir pasakau, kad man reiktų privačios ligoninės, nes valstybinės man netinka. Jie man užrašo ir žemėlapyje parodo 2 adresus. Nelabai toli, bet pasivaikščioti tenka. Pirmu adresu esančią ligoninę randu gana paprastai ir netgi registratūroje dirbanti mergina kalba šiek tiek angliškai, bet jie, pasirodo, Hepatito B vakcinų neturi. Galėtų paskiepyti nuo visokių kitų ligų, bet atsisakau – tuo užsiimsiu grįžus į Lietuvą, tik Hepatito B vakcina reikalauja daug laiko, tad dabar norėčiau gauti ją.

Keliauju iki kito adreso. Ten ilgai užtrunku, kol surandu medicininį kabinetą, kurio net dauguma praeivių nežino. Vistik, apsukus kokius 5 ratus pagaliau randu ir bandau išaiškinti registratūros mergaitei, ko man reikia, nes angliškai žmonės čia nekalba. Vėlgi, raštelis padeda ir šiaip ne taip išsiaiškinu – kad jei noriu pamatyti gydytoją ir gauti vakciną (kurią nelabai supratau, ar jie turi), man reikia iš anksto užsirašyti ir artimiausias laikas, kurį jie turi yra už 2 dienų. Nenoriu tiek laiko sėdėti Ankaroje, mano kelionė toliau gana puikiai suplanuota. Tad atsisakau ir einu lauk.

Esu netoli kito infocentro, tad nusprendžiu paskutinį kartą pamėginti laimę su jais. Ofise sėdi 4 žmonės ir kai išaiškinu situaciją, jie visi labai stropiai bando man padėti. Apskambina gal 10 privačių ligoninių, klinikų ir kabinetų, bet visur atsakymas tas pats – nuo hepatito B jie (turistų) neskiepija. Galiausiai vienas vyrukas gauna beveik teigiamą atsakymą – patys jie tos vakcinos neturi, bet galėtų padėti su siuntimais į ligonines, kuriose vakcina yra. Deja, priimti mane gali tik rytoj 15 val. (rytoj ryte jau norėjau išvažiuoti). Nusprendžiu, kad reikia pabandyti laimę, tad infocentro darbuotojas užrašo mane pas daktarus, surašo kur ir kada man būti – ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Tuo tarpu, einu apžiūrėti Ankaros. Su couchsurferiu susitikti sutarėme kiek vėliau, tad dabar sau vaikštinėjuosi po senąją miesto dalį. Įdomu tai, kad užkopus ant kalno į pilį, jaučiuosi ne kaip didmiestyje, o kaip mažame miestelyje. Labai įdomu, kai žinai, kad aplink kalvą šurmuliuoja gyvenimas, kai ką tik praėjai minias žmonių ir šūkaujančių pardavėjų, o čia staiga esi mažose siaurose gatvelėse, kurios nors ir netuščios, bet tikrai ramios ir tylios. Kiek primena jausmą Vilniuje užsukus į Šnipiškes, tik kaimo įspūdis daug stipresnis.

Pasivaikštau gatvelėmis, per parduotuvėlių pilną gatvę nusileidžiu nuo kalno žemyn – ir štai aš vėl didmiestyje. Po truputį einu atgal link stoties, nes reikia pasiimti kuprinę, o pakeliui dar užsuku apžiūrėti gražaus parko, čia pasėdžiu saulutėje ir pasimėgauju gražiu (nors nebelabai šiltu) oru.

Susitinku couchsurferį Isą, parvažiuojame pas jį pasidėti kuprinės ir jau temstant išlendame atgal į miestą. Jis man aprodo naująjį Ankaros centrą – pilną žmonių, parduotuvių, eismo. Didžiulis kontrastas lyginant su dieną matytu senuoju centru.

Užsukame pavakarieniauti, valgome pidas (turkiškas picas), kurios yra tiesiog milžiniškos. Paskui dar pasivaikštome ramesnėmis gatvelėmis, užsukame į barą alaus ir traukiame atgal namo. Čia Isa pabando parodyti man daugiau dėmesio, aš paaiškinu, kad manęs tai nedomina ir toliau sau bendraujame apie šį bei tą. Tiesa, Isos anglų kalba gana ribota, tad nežinau, kiek iš to, ką pliurpiu, jis supranta. Galiausiai jis eina dirbti, aš skaitinėju knygą ir taip baigiame vakarą.

Ryte Isa paruošia man pusryčius, po pusryčių atsisveikiname, nes jis keliauja į darbą, o aš – atgal į stotį vėl pasidėti kuprinės. Iki priėmimo pas daktarą dar daug laiko, tad einu apžiūrėti vieno iš žymiausių Ankaros objektų – Atatiurko mauzoliejaus.

Keliaudama po Turkiją, apie Mustafą Kemalį Atatiurką girdėjau įvairių nuomonių. Dauguma turkų jį mylį ir dievina, dauguma kurdų ir kitų tautų jo nemėgsta. Su kanadiete svarstėme, kiek iš viso to, kas apie jį kalbama yra tiesiog legenda, sukurta tam, kad Turkija turėtų savo herojų – jis buvo reikalingas kuriant naują valstybę ir naują, turkų identitetą. Atatiurkas išgarsėjo kaip puikus karvedys ir tapo pirmuoju Turkijos prezidentu.

Mauzoliejus didelis, bet man ne itin patinka. Nieko per daug įspūdingo. Jame taip pat yra didelis muziejus apie Atatiurką, Turkijos nepriklausomybės kovas ir jo politinius pasiekimus. Praeinu per jį, bet irgi per daug nesudomina.

Tad netrukus jau žingsniuoju link ten, kur turėtų būti gydytojo, su kuriuo turiu pasimatymą, kabinetas. Ateinu ten valandą per anksti – bet netrukus dėl to džiaugiuosi, nes rasti kabinetą užtrunku beveik tiek. Infocentras užrašė man vietos adresą ir pažymėjo vietą žemėlapyje, bet neužrašė įstaigos pavadinimo pavadinimo. Tad atėjus tuo adresu randu maisto parduotuvę ir gyvenamąjį namą ir niekas iš kaimynų nežino nieko apie daktarą Mehmetą, kurio vardą turiu ant lapelio. Ten yra ir telefonas, tad bandau skambinti, bet ten, kur prisiskambinu, niekas nekalba angliškai. Tad suku ratus apie namą, klausinėju žmonių ir niekur nerandu nieko panašaus ir jau pradedu keiktis – bet galiausiai iš netoliese esančio namo parūkyti neišlenda med. chalatu apsirengusi mergina. Pasirodo, ji būtent iš mano ieškomo med. kabineto – pasisekė. Tad už 10 minučių bendrauju su angliškai šiek tiek kalbančiu Mehmetu. Jis siūlo visokias kitokias vakcinas, bet ne nuo hepatito B. Paskui pats pradeda skambinėti ir galiausiai pažada man vakciną kitame kabinete, bet artimiausias priėmimo laikas, kurį galėčiau gauti – kitą savaitę. Dar kiek pasvarstau, ar labai su mano planais kirstųsi grįžimas į Ankarą kitą savaitę, bet kad ji man labai nebepakeliui, tad nusprendžiu, kad tiek to, pasiskiepysiu Lietuvoje ir į Tailandą išvažiuosiu vėliau. Kaip nors išgyvensiu sausį ir Lietuvoje.

Tad atsisveikinusi su daktaru Mehmetu keliauju į stotį ir netrukus esu pakeliui į Safranbolu.

Būtinai palikite komentarą: