Kapadokija

Kad Kapadokija yra tiesiog būtina pamatyti vieta Turkijoje kartojo man visi ir prieš, ir per kelionę. Ir iš tiesų, pati dabar sakyčiau tą patį. Keistų smiltainio (ar ko ten) darinių slėniai yra įspūdingi, žavintys ir pritrenkiantys. Ir kiekvienas vis kitoks, vis kitų spalvų ir kitų formų. Vaikštinėdama po juos praleidau 3 dienas, bet veiklos čia užtektų ir savaitei ar net ilgiau.

---

Keliauju į Kapadokiją su trukdžiais. Man reikia pasiekti Gioremę (Kapadokijos centrą), tad stotyje klausiu autobuso į ten. Paklausiu vieno vyruko, jis sako – kaip tik vienas išvažiuoja. Tad bėgame į autobusą, jis mane įsodina, aš dar paklausiu „Gioreme?“, man sako „Evet, evet“ (taip, taip), tad ramiai sau važiuoju iki Kapadokijos. Tiesa, Nevšehire (15 km nuo Gioremės) matau, kad autobusas suka ne ten, na bet ką aš žinau, gal jis važiuoja aplink. Deja, kitas sustojimas yra Avanos miesteyje ir man čia sako „your stop“. Aš sakau, čia ne Gioremė, bet man aiškina, kad jie nevažiuoja į ten.

Tad tenka išlipti kažkur 10 km nuo Gioremės. Nedaug, tik kad jau vakaras, o autobusų ar dolmušų šiuo metu tarp šių miestelių nebėra. Man pasiūlo taksi – tik tai kainuotų tiek pat, kiek man kainavo atsigabenti į čia iš Konijos. Tad keliauju tranzuoti, nors jau tamsu ir transporto į tą pusę nedaug. Galvoju, blogiausiu atveju, nueisiu pėsčiomis tuos 10 km. Bet antra mašina sustoja ir paveža mane ten, kur reikia.

Gioremėje nakvoju pas Ahmedą, kuris nuolat priima žmones, tad čia taip pat sutinku 2 vyrukus, vieną iš Pietų Afrikos, kitą iš Škotijos (bet gyvenęs Pietų Afrikoje). Ahmedas pagamina vakarienę, atvažiuoja dar jo pusbrolis su dviem merginom, tad smagiai vakarojam, tik tiek, kad turkai kalba tarpusavyje turkiškai. Na, mes pasišnekame nemažai apie knygas. Dar vienu metu Ahmedas pradeda mus mokyti turkiškų šokių, tad truputį pasišokame. Tiek, kad vyrukai labai pavargę (kėlėsi apie 2 nakties ir keliavo į čia iš Stambulo), tad ilgai netempiame į naktį ir einame miegoti.

---

 

Kitą rytą vyrukai pasiūlo pasivaikščioti kartu, aš neatsisakau, tad po pusryčių žingsniuojame kažkur tolyn. Taikome į rožinį ir raudonąjį slėnius. Žingsniuojame ir negaliu atsigrožėti vaizdais. Deja, truputį lynoja, tad nusprendžiame palandžioti po pirmą surastą uolą-gyvenamąjį namą. Labai įdomūs tie akmenyje iškirsti kambarėliai, vedantys gilyn į dar kitus kambarėlius. Tiesa, šiame, pirmame apžiūrėtame name – kalne patenkame tik į pirmąjį aukštą. Vyrukai bando palypėti aukščiau, bet jiems nesiseka. Toliau keliaujame per kalvotus ir uolėtus bei nepaprastai gražius slėnius. Randame siaurą keistą taką, kuris veda per ir pro olas. Prie vieno namo-olos vėl lendame vidun tyrinėti ir čia atrandame laiptukus į aukštesnius kambarius, tad landžiojame siaurais koridoriais ir laipiojame tamsiais tuneliais. Nepaprastai įdomu, tik tiek kad ir nepaprastai smėlėta/ dulkina. Tad išlendame purvini, bet laimingi. Dar kiek paėję ir palypėję į kalną, pasiekiame raudonąjį slėnį ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai. Tolumoje matome kaip pučiami oro balionai – turistų mėgstama pramoga čia, tik tiek kad pasijuokiame iš jų, nes debesys tokie žemi, kad nedaug ką jie ten matys iš dangaus.

Dar pasivaikštome po slėnius, apžiūrime porą olose įsikūrusių bažnyčių, tiesa, jose išlikę tik paišyti ornamentai ir kryžiai. iIr kai pradeda tempti, grįžtame į Gioremę. Namuose mūsų laukia vakarienė – gamina Ahmeto draugai. Apsirūpiname alumi ir kol turkai kalba turkiškai, mes kalbame angliškai, ir vėl daugiausia apie knygas.

Kitą dieną vyrukai išvažiuoja į ekskursiją, o aš keliauju į kitą pusę nuo Goremės. Pirmiausia traukiu į Meilės slėnį, kuriame uolų dariniai labai primena falus. Pradžioj žingsniuoju kalno viršumi palei slėnį, paskui pradedu ieškoti vietos, kur nusileisti, galiausiai pralendu pro olą ir esu apačioje. Ties falais trainiojasi grupelės turistų, bet apžiūrėjusi juos patraukiu slėniu tolyn (arba atgal, nes daugmaž iš ten atėjau) link Učisaro. Slėnis labai gražus, o vaikštau po jį, regis, viena vienutėlė. Kartais einu upės dugnu, kartais lendu pro olas, kartais lipu į kalnus. Ir nuolat baidau paukščius. Galiausiai išlendu prie Učisaro, miestelio, kuris įskūręs aplink seną pilį – olų miestą. Truputį palaipau po miestelį, bet iki viršaus taip ir neužsilipu. Toliau keliauju žemyn ir atgal link Goremės per balandžių slėnį. Jis irgi gražus, kitoks, nei ankstesnieji, bet katu gal jau ir nebe taip įspūdingas – arba jau atsižiūrėjau jų. Paržingsniuoju iki Goremės – bet dar liko 2 su trupučių valandos šviesos, tad nusprendžiu nukeliauti į kitą pusę, link Čevušino. Žinsniuoju panašia kryptimi, kaip pradėjome kelionę vakar, bet randu ir naujų vaizdų, naujų olų-namų ir kitų grožių. Pats Čevušinas irgi turi kalną – olų miestą, kurį gražu apžiūrėti, tiesa, čia ganėtinai nemažai turistų. Paeinu dar toliau – ir randu bažnyčia oloje, kurios lankymas šiaip kainuoja, bet dabar niekas netikrina bilietų. Gražu tos visos senos senutėlės freskos, aptrintos, bet vis dar matomos.

Dar truputį pažingsniuoju tolyn, pamatau dar kitokių formų uolų darinių – bet jau pradeda temti. Tad einu iki plento ir tranzuoju atgal į Goremę. Už 5 minučių jau sėdžiu mašinoje, o mergina pasakoja, kad ji vasarą planuoja važiuoti į Rygą, o gal ir Vilnių tuo pačiu aplankytų. Dar už 5 minučių esu jau Gioremėje, parkeliauju namo, o ten vėl jau gaminama vakarienė. Vakaras panašus į vakarykštį, ramus, su alumi ir pokalbiais.

Trečią dieną iš ryto atsisveikinu su Ahmedu, nes jis šiandien kraustosi ir šiaip ryt pats išvažiuoja į Ukrainą. Aš pati važiuosiu naktiniu autobusu į Ankarą. Tad palieku kuprinę autobusų kompanijos, kur pirkau bilietą, ofise ir patraukiu dar viena kryptimi į dar nelankytus slėnius. Pamatau rodyklę į bažnyčią ir nusprendžiu nueiti jos apžiūrėti. Kai galiausiai pasiekiu atskiroje uoloje iškaltą bažnyčią, šalia trinasi dėdulė, kuris klausia, ar noriu apžiūrėti. Klausiu, kiek kainuos. 5 liros, sako. Sakau, tada ne, ačiū ir jau ketinu eiti tolyn, bet jis man sako: „No money?“. Sakau: „no“. Sako: „Ok, my friend, come“. Ir aprodo man bažnyčią nemokamai, dar ir paaiškina, kur kokia freska ir kurio amžiaus. Išeiname, širdingai ir turkiškai dėkoju. Tada jis papasakoja apie dar vieną bažnyčią, vadinamą paslėptą bažnyčią, kuri šiaip nėra atvira lankytojams, bet jei noriu, jis man parodys. Žinoma, kad noriu ir netrukus jau lipame į kalvą. Tiesa, užlipę pamatome keliu link pirmosios bažnyčios einančius žmones, tad jis turi eiti atgal, bet įduoda man raktą ir sako – eik tiesiai, kol pamatysi laiptus. Einu tiesiai, galiausiai randu laiptus žemyn ir jais nusileidusi randu tikrai gana neblogai paslėptą bažnyčią. Atsirakinu duris ir štai apžiūrinėju bažnytėlę. Nėra ji kažkaip super ypatinga, bet kai žinau, kad čia patenka toli gražu ne kiekvienas – jau savaime smagu. Be to vaizdas iš bažnyčios tikrai labai gražus.

Grįžtu pas dėdulę grąžinti rakto ir jis pakviečia išgerti arbatos. Tiesiog reikalauja, tad neatsisakau, išgeriame arbatos, jis parodo daug Kapadokijos nuotraukų, dar įduoda man ant krosnelės keptą bulvę ir vaisių, kurio nei angliško, nei lietuviško, nei turkiško pavadinimo nežinau, bet forma jis kiek panašus į obuolį ir iškeliauju toliau, daug kartų širdingai jam padėkojusi.

Pradedu keliauti kitu slėniu, pradžioj jo dugnu, bet netrukus nusprendžiu kopti į viršų, nes iš apačios vaizdai ne tiek įspūdingi ir dažnai dengiami medžiai. Viršų pasiekti ne taip ir lengva, o vienoj vietoj vos nenusiritu žemyn (tiesa, nelabai aukštai), bet galiausiai grožiuosi slėniu iš viršaus. Tolumoje iškilusi Učisaro pilis ir taip gražu gražu, kaip ir visur Kapadokijoje. Pasivaikštau po slėnius, laukus ir randu dar vieną, apleistą bažnytėlę. Prisėdu čia pailsėti ir netrukus iki manęs atkeliauja porelė turistų. Mergina turkė, vyrukas vokietis, prisėda šalia ir plepame apie Kapadokiją. Bet ilgai neužsibūname, keliauju toliau per kalvas, laukus ir vynuogynus. Užsilipu ant kalno kažkur tarp rožinio slėnio ir Gioremės ir grožiuosi vakaro spalvomis. Ir nors saulė leidžiasi už debesų ir jos nesimato, matau saulėlydžio spalvas ant kalnų. Gražu. Bet netrukus pradeda temti ir tenka žingsniuoti atgal.

Temsta anksti, o autobusas – tik vidurnaktį, tad dar liko visas vakaras prasitrainioti po miestelį. Tiesa, vyrukai iš Pietų afrikos ir Škotijos lygiai taip pat trinasi kažkur (jie laukia naktinio autobuso į Pamukalę), tad grįždama dairausi ir netrukus pamatau juos vakarieniaujančius viename restoranėlyje. Prisėdu pavakarieniauti pati, paskui keliaujame į barą su alumi ir biliardo stalu ir stumiame paskutinias valandas Goremėje. Čia paragauju vyno – man sakė, kad Kapadokijos vynai – geriausi Turkijoje. Mano vynas nelabai ypatingas, bet baras įdomus – toks įspūdis, kad visi vieni kitus čia pažįsta. Nebūtų keista, jei jie visi nebūtų užsieniečiai. Vyrukai išvažiuoja 2 valandom anksčiau, nei aš, tad aš toliau bendrauju su kompiuteriu – kol priešais mane neprisėda australas. Pasirodo, dauguma čia ateinančiųjų Gioremėje gyvena arba bent jau yra ilgiau nei keletas dienų. Jis pats čia dirba, tik dabar jo atostogos (kurias jis vis tiek leidžia darbo vietoje – bare. Truputį papliurpiam ir jis palieka mane toliau bendrauti su kompiuteriu.

Likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki autobuso keliauju į stotį, nes reikia pasiimti kuprinę – autobusų kompanijos ofisas užsidarinėja. Tačiau vyrukas iš to ofiso labai rūpinasi, kad per tą pusvalandį nesušalčiau, tad pirma bando kažką susiderinti su kitos kompanijos ofisu (gretimos durys), bet jie irgi užsidarinėja, kol galiausiai pasodina mane vis dar veikiančiame informacijos centre kitoj gatvės pusėj. Tad pusvalandį praleidžiu šiltai skaitydama knygą ir netrukus jau esu autobuse į Ankarą.

Būtinai palikite komentarą: