Antalija

Atvykstu į Antaliją keliom valandom anksčiau, nei mano sutartas susitikimas su couchsurferiu, jis gyvena ne visai centre, aš esu su kuprine, tad nusprendžiu nesistengti per daug kažką pamatyti, o tiesiog keletą valandų praleisti ramiai paplūdimyje beskaitant knygą. Vistik pradžioj dar apžiūriu visai gražų parką ant kalno virš paplūdimio, o tada porą valandų sau kaitinuosi saulutėje. Aplink girdžiu nemažai rusiškos kalbos, o restoranų padavėjai kalbina mane vokiškai arba rusiškai – akivaizdu, kokių turistų čia daugiausia.

Antalijoje gyvenu pas Fatih, mielą, draugišką ir džentelmenišką vyruką, kuris studijuoja slaugą ir gyvena netoli ligoninės. Be to, jis galbūt atvažiuos į Lietuvą su Erasmus programa. Tad pasakoju jam daug apie Lietuvą. Susitikę ir padėję mano daiktus einame pasivaikščioti į miestą. Jau vakaras, bet miestas pilnas žmonių. Beeidama pamatau amerikiečio-lenko, kurį sutikau Olimpe, kuprinę – ant jos jis turi Lenkijos herbą. Šūkteliu ir štai mes vėl susitinkame. Jis paryčiais išskrenda į Kiprą, tad kažkada naktį važiuos nakvot į oro uostą. Iki tol jis nusprendžia prisijungti prie mūsų ir praėję senamiesčio gatveles bei pasiekę prieplauką, sėdamės ant molo gerti alaus. Priešais, ant akmenų vyksta gyvenimas – trainiojasi žiurkė, pralekia katė, įsikandusi žuvį (įdomu, ar pati sužvejojo).

Kiek pasėdėję einame dar pasivaikščioti po senąją Antaliją – 30 metų atgal čia buvo tik mažas miestukas. Pradeda lyti, tad lendame užvalgyti kebabų ir sėdime ten ilgai – nes ilgai ir stipriai pliaupia lietus. Kai lietus pagaliau aprimsta, Sebastianas (amerikietis) pasiūlo nueiti kur nors parūkyti kaljano, tad pasivaikštome po ištuštėjusį miestą, kol galiausiai randame tinkamą kavinę. Čia, pasirodo, jau pasiruošta netrukus vyksiančiom svarbiom futbolo rungtynėm – visos sofos atsuktos į televizorių. Mūsiškių vieną apsuka, tad sėdžiu vienintelė nugarą į artimiausią televizorių (nors kavinės gale yra dar vienas). Rungtynės tarp turkijos klubo ir Manchester United. Rūkome kaljaną, žiūrime rungtynes, aplinkui kunkuliuoja aistros. Galiausiai turkijos klubas įmuša įvartį – ir laimi rungtynes.

Palydime Sebastianą iki oro uosto autobuso stotelės ir aš su juo neatsisveikinu – juokaujame, kad dėl to susitikome Antalijoje – nes Olimpe taip ir neatsisveikinom. Kas žino, gal pasimatysim kokiam Tailande.

Kitą rytą Fatihas turi paskaitas, o aš keliauju apžiūrėti Antalijos dienos šviesoje. Senoji Antalija man patinka, su mažom gatvytėm ir gražiais namukais. Visų parduotuvių savininkai kalbina mane vokiškai, ir ne veltui – aplinkui girdžiu beveik vien vokiečius turistus. Fatihas sako, kad šis metas yra aktyvus sezonas vokiečiams pensininkams – jų pilna mieste ir viešbučiuose. Tuo tarpu vasarą daugiau keliauja jaunimas ar vidutinio amžiaus žmonės.

Apžiūriu vieną kitą parką, žymius romėniškus vartus, ir keliauju susitikti su Fatihu, kuris žada man parodyti krioklį. Ilgai ieškome teisingo autobuso, paskui važiuojame kokį pusvalandį tolyn iš miesto ir galiausiai pasiekiame parką su kriokliu. Kroklys gražus, parkas irgi, ir gaila, kad ne vasara, nes tada čia būtų galima tikrai mėgautis vėsuma ir drėgme. Vis tiek pasėdime ant suoliuko ir kalbame apie jau net nebepamenu, ką, bet tiesiog kaip du geri draugai. Kai pradeda temti, patraukiame atgal į centrą, pavalgome, terasoje su gražiu vaizdu išgeriame arbatos ir einame žiūrėti vandens ir šviesų šou, kuris turėtų vykti kiekvieną vakarą. Deja, pralaukiame apie pusvalandį – ir nieko neįvyksta. Tad imam alaus ir einam sėdėti ant suoliuko su vaizdu į jūrą. Plepame apie gyvenimą, turistus ir keliones, bandau jį įkalbėti rinktis Lietuvą erazmusui – kitas pasirinkimas yra Suomija. Kai atvėsta, grįžtame pas jį namo, geriame arbatą ir toliau šnekučiuojamės apie šį bei tą.

Kitą rytą Fatihas mane palydi iki autobusų stoties. Atsisveikiname, šį kartą tikrai tikėdamiesi pasimatyti.

Būtinai palikite komentarą: