Kašas, Myra (Demre), Čirali ir Olimpos

Keliuosi anksti, nes noriu šiandien nemažai pamatyti. Pradedu nuo Kašo, kuriame nakvojau, bet kurio taip ir nemačiau. Į miestelį išlendu gal tik truputį po aštuonių ryto, tad matau, kaip jis bunda, kaip žmonių daugėja gatvėse. Miestukas mažiuliukas, gražiai įsitaisęs tarp kalvų. Net ir aštuntą ryto man čia jau siūlo „boat trip“ - pasiplaukiojimai laiveliais iki įvairių įdomių objektų čia yra populiariausia turistų laiko (ir pinigų) leidimo forma. Miestelyje daugiau nelabai ir yra ką pamatyti, tiesa, galima pasivaikščioti po kalnuotą pusiasalį, bet aš per daug negaištu laiko – apeinu mažulytes centro gatvytes, pasitrainioju pajūriu ir, papusryčiavusi, lipu į kalną tranzuoti toliau.

Sustoja du jauni vaikinai, beveik nekalbantys angliškai. pamėtėja mane iki Demre miestelyje esančių Myros griuvėsių. Bet paprašo pinigų už pavežimą. Sakau, neturiu. Sako – 10 lirų. Sakau, neturiu. Sako, nors keletą. Sukrapštau 3 metalines liras ir atiduodu, nors ir nelabai džiaugiuosi, kad turiu susimokėti už tranzavimą. Žinoma, autobusu atvažiavus būčiau sumokėjus keletą kartų daugiau ir dar būtų reikėję 20 minučių žingsniuoti nuo Demre miestelio iki griuvėsių.

Myra mane kiek nuvilia tuo, kad yra labai jau maža teritorija. Įėjimas mokamas, o tuo tarpu kažko labai naujo ar nuostabaus nepamatau. Čia uoloje iškalti likiečių kapai gana primena Dalijaną, ir dar yra amfiteatras, bet kažkaip amfiteatrai manęs per daug jau nebežavi – per daug jau jie visi panašūs. Įdomiausia man pasirodo ant gabalų griuvėsių, sukrautų į krūvas, iškaltos kaukės.

Paržingsniuoju pro šiltnamius į Dermę. Visame šiame regione pilna šiltnamių, kai kur ištisi slėniai – vieni šiltnamiai. Vakarykščio vieno iš vairuotojų klausiau, ką jie taip augina. Pomidorus, atsakė jis. Visur, paklausiau (šiltnamiai driekėsi, kiek akys užmatė). Nesu tikras, bet manau kad visur.

Demrėj, kiek užmatau, šiltnamiuose tikrai auga pomidorai. Dar Demrėje yra sena bažnyčia, tačiau norint ją apžiūrėti reikia vėl nemažai mokėti, tad susilaikau ir apžiūrėjusi miestelio centriuką (vos pora gatvių) keliauju atgal ant plento. Mano tikslas – pasiekti Čiralį arba Olimpos.

Sutranzuoju vyruką, kuris pametėja iki ten, kur plentas nusuka į Čiralį. Čia tuo pačiu metu su mikriuku atvažiuoja porelė keliautojų iš Izraelio, tad leidžiamės kartu nuo kalno (7 km iki Čiralio) ir dalinamės įspūdžiais. Trečia iš tranzuojamų mašinų sustoja, sėdime priekaboje su statybinėmis medžiagomis ir leidžiamės nuo kalno link jūros.

Į Čiralį važiuoju, nes jis tarp Olympos griuvėsių ir Chimeros ugnių. Olympos taip pat garsėja savo medinių namukų (kuriuos jie kažkodėl vadina namukais medžiuose – tree houses) stovyklavietėmis, kuriose renkasi tokie klajūnai, kaip aš. Tačiau Olympos stovyklaviečių problema yra ta, kad norint pasiekti paplūdimį, reikia susimokėti už įėjimą į Olympos miesto griuvėsius. Arba žingsniuoti atgal į kalną (10 km) ir tada vėl nuo kalno (7 km). Dėl to ir važiuoju į Čiralį, kuris yra už kelių šimtų metrų pliažu nuo Olympos griuvėsių, bet čia galima prieiti jūrą nemokamai. Ateinu iki jūros, šilta, tad pamainom su mano pakeleiviais iš Izraelio einame nusimaudyti. Jie atsisveikina ir nužingsniuoja tolyn, o aš ilgai svarstau, kur čia apsinakvojus. Čiralis arčiau Chimeros ugnių, bet įdomu ir apžiūrėti Olimpą. Be to, ten didesnė tikimybė rasti žmonių, Čiralio stovyklavietės ir pensionai atrodo itin apleisti. Galiausiai nusprendžiu patikrinti, kaip vistik Olimpo pusėj viskas atrodo ir žingsniuoju pliažu ieškoti kur ten tie griuvėsiai. Vietą atpažįstu iš to, kad prie jūros čia yra daugiau žmonių, nei visame likusiame pliaže. Pasuku link griuvėsių ir matau apsauginio/ bilietų būdelę, bet taip pat matau, kad kiti žmonės tiesiog eina ir praeina pro jį. Tad nusprendžiu pabandyti laimę ir žingsniuoju sau takeliu į griuvėsius. Taip ir pražingsniuoju – apsauginis sėdi būdelėje, bet manęs, kaip ir kitų, nestabdo.

Griuvėsiai įdomūs tuo, kad jie yra pasklidę tarp medžių, šalia upės ir šiaip ne kokiam plynam lauke, kaip dauguma iki šiol matytų. Paklaidžioju tarp jų, apžiūriu ir po truputį pasiekiu išėjimą į Olimpą. Nusprendžiu, kad atgal žingsniuoti tingiu ir bandysiu nakvindintis kažkur čia. Palei kelią driekiasi restoranai ir medinių namukų stovyklavietės, prie vienos mane užkalbina darbuotojas, suderame kainą ir štai jau turiu lovą šešiaviečiame mediniame namuke. Turiu tris kambariokus, Amerikos lenką iš Čikagos (kodinis pavadinimas – Chicago guy), prancūzą ir australą. Australo beveik nematau, užtai kiti du planuoja po vakarienės eiti apžiūrėti chimeros ugnių – ką planuoju ir aš, o naktį per miestelį ir mišką žingsniuoti 7 km tikrai daug smagiau. Netrukus užkuriamas laužas, sėdime, šnekučiuojamės ir laukiame vakarienės (kuri čia įeina į nakvynės kainą). Čikagietis pasakoja, kaip bevaikštinėdamas po kalnus buvo sulaikytas policijos.

Po vakarienės ir dar trupučio pagaliau išsiruošiame keliauti link Chimerų. Chimeromis čia vadinama vieta, kur iš po žemės veržiasi dujos, jos dega tad matomos liepsnos. Visi pataria ten keliauti jau sutemus ir pasiimti žibintuvėlius. Nuo Olimpo iki ten – apie valanda kelio. Kai pavakarieniaujame, jau visiškai tamsu, susirandame porą žibintuvėlių ir iškeliaujame. Olimpo griuvėsiai dabar jau atviri visiems ir niekas neprašo bilietų. Prieiname paplūdimį ir nustembu, kaip čia šviesu – mėnulis kaba mums už nugarų ir šviečia kaip gatvės žibintas. Prieiname Čiralį, kiek paeiname keliu ir pasiseka sutranzuoti vėlyvą mašiną (vienintelė, kurią matėme), kuri, mums pasisekė, važiuoja iki pat Chimerų. Nusiperkame alaus ir kai perkame bilietus (taip, ten ir naktį stovi apsauga ir parduoda bilietus) mus perspėja, kad viršuje, prie ugnių kažką filmuoja BBC. Iš karto pasidaro tris kartus įdomiau. Tiesa, iki ugnių tenka dar užkopti į nemažą kalniuką ir galiausiai mes ten, o BBC mums šaukia, kad išjungtume prožektoriukus.

Tiesą pasakius, pačios chimeros mane kiek nuvylė. Tikėjausi daugiau, įspūdingesnių ugnių. Žinoma, įdomu, kai ugnis tiesiog veržiasi iš po žemės, bet ugnelės nedidukės ir ne ką tesiskiria nuo nedidelių laužiukų. Tad didesnė atrakcija man buvo BBC filmavimas. Susėdome netoliese ir kurį laiką stebėjome pranešėją, vis kartojantį tą pačią frazę. Kažkas apie euraziją, dujas, naftą, mineralus ir varį (kurio galima rasti, regis, kipre), apie akmenis, ant kurių jis sėdi bei čia kažkada buvusį didžiulį vandenyną. „we are right here in southern Turkey“ - vakaro frazė. Kiekvieną kartą prieš prieš filmuojant epizodą kažkas iš filmavimo grupės vis sušunka „tylos“, tad kurį laiką stengiamės būti tylus, bet galiausiai lipame aukštyn link kitų ugnių ir tolyn nuo filmavimo grupės. Palypėję aukščiau randame tuos pačius mano sutiktus Izraeliečius, kurie kepa kaštonus ant ugnių. Jie mus pavaišina kaštonais, mes juos – mandarinais, kurių prisiskynėme stovyklos sode ir jie keliauja žemyn. Tuo tarpu prancūzas išsitraukia maršmelonų, atsidarome po antrą alų, o čikagietis bando užgesinti bent vieną iš ugnių. Netrukus prie mūsų prisijungia du britai ir du amerikiečiai, daug juokaujame BBC frazių tematika, laikas bėga smagiai ir greitai ir žiū, jau beveik vidurnaktis. Laikas traukti atgal, tad praeidami atsisveikiname su BBC ir tamsiu mišku žingsniuojame žemyn. Apačioje apsauga vis dar tikisi kam nors parduoti bilietą – įdomu, ar jie kada nors eina miegoti? Mes keliaujame per tamsų ir miegantį Čiralį. Vyrukai žingsniuoja gan greitai, tai man tenka vis vytis arba lėtinti juos. Čikagietis visur ieško vėžlių, bet neranda. Pravažiuoja viena mašina, bet nesustoja, daugiau tik pralenkiame kiek anksčiau išėjusius amerikiečius (britai tai turėjo dviračius) ir nesutinkame jokių kitų žmonių. Trunka kiek daugiau nei valandą pareiti iki mūsų stovyklavietės. Dar kiek pasėdėję ant suoliukų einame miegoti.

Kitą rytą po pusryčių šiaip ne taip išsiruošiame iškeliauti. Australas dingo jau ryte, mes su prancūzu taikome į mikroautobusą, vežantį ant kalno, o čikagietis žada tranzuoti, nes beveik nebeturi turkiškų lirų, o naujų imti nenori, nes jam liko paskutinė diena Turkijoje. Tad mes išvažiuojame, o jis lieka (net neatsisveikiname, nes kai atobusiukas pasirodo, jis kaip tik prausiasi duše) Mikroautobuse susitinkame dar vieną amerikietį, kuris taip pat ruošiasi tranzuoti į Antaliją, tad nusprendžiame pabandyti laimę kartu. Atsisveikinu su prancūzu, važiuojančiu į kitą pusę ir netrukus jau sėdžiu mašinoje, vežančioje mane į Antaliją.

Vienas atsakymas į “Kašas, Myra (Demre), Čirali ir Olimpos”

  1. auste kalbėjo:

    gerai tau ten, ir marsmelionai ir tusai,net pavydziu :)

Būtinai palikite komentarą: