Dalyan ir diena kelyje

Iš Marmario pasistengiu išsikrapštyti anksti, nes noriu nukeliauti kuo toliau. Tiesa, neturiu konkretaus miesto mintyse, tik kryptį. Pirma mašina važiuoja į Dalyaną – tai vienas iš miestų, kurie yra mano „norėčiau“ sąraše, tad važiuoju į Dalyaną. Vyrukas gerai kalba angliškai, verslininkas, dažnai būnantis užsienyje. Jis turi namą Dalyane, nors daugiau gyvena Izmire. Dalyane gyvena jo šeima. Kai atvažiuojame, jis tiesiog reikalauja, kad užsukčiau į svečius išgerti arbatos, tad neatsisakau. Viskas baigiasi pietumis, jo žmona angliškai beveik nekalba, bet visą laiką gražiai šypsosi man.

Dalyanas – dar vienas mažytis miestukas, kuriame laivų turbūt daugiau nei namų. Visi tie laivai – turistams plukdyti iki gražaus paplūdimio netoliese. O pakeliui, nuo miestelio kitoje upės pusėje yra keletas uoloje iškirstų likiečių (tokios tautos) kapų. Iki jų nueinu pėstute, tad į visus pasiūlymus „boat tour“ atsakau ne ir kiek pasėdėjusi upės pakrantėje ir pasišildžiusi saulutėje, keliauju iš Dalyano. Tiesa, vos sustoju tranzuoti, atvažiuoja dolmušas (mikruškė), tad iki Ortadžos (Ortaca) važiuoju su ja.

Nuo Ortadžos vėl tranzuoju. Pirma mašina pavežėja iki Fethiyos, dėdulė nekalba angliškai, tad tylime. Ilgai svarstau, ar likti Fethijoje, ar bandyti važiuoti toliau, nes šviesos liko mažiau nei pora valandų, o kelio iki miestelio, kuriame galvoju nusėsti – Kaš, irgi apie porą valandų. Nusprendžiu pamėginti sėkmę ir po kokių 20 minučių jau sėdžiu senutėlyje volksvagene su senutėliu vairuotoju, kuris, beje, visai neblogai kalba angliškai. Tad šnekučiuojamės ir po truputį judame per kalnus. Jis daug apkeliavęs, gyvenęs vokietijoję, žodžiu, matęs pasaulio ir šnekučiuotis tikrai įdomu. Dabar važiuoja lankyti giminaičių, gyvenančių netoli Kašo. Po truputį temsta ir galiausiai nebesimato nieko, tik kelias, apšviestas mašinos šviesų. Senukas sako, kad čia dieną atsiveria labai gražūs vaizdai. Deja, dabar nieko nematyti. Privažiavę Kašo priemiesčius sustojame, ir senukas sako, kad laikas vakarienei. Valgome šviežią ir tikrai skanią žuvį, už kurią vėliau sumoka jis. Kai įvažiuojame į Kašą, pradeda lyti, bet senukas priveža mane prie vieno pensionų, palydi vidun, turkiškai pasidera ir turiu nebrangią nakvynę.

Deja, pradeda lyti, tad tą vakarą taip ir nepalieku pensiono. Anksti einu miegot – rytojui turiu daug planų.

Būtinai palikite komentarą: