Marmaris

Iš vakaro dar galvoju, kad gal spėčiau kaip nors su šviesa nusigauti iki Datčios, bet vakarojame taip ilgai, kad pabundu tik apie pietus. Tad nusprendžiu taikyti į Marmarį, o toliau – matysime. Ir dar nusprendžiu, kadangi dabar keletą naktų praleisiu viešbučiuose, reik ta proga pamėginti tranzuoti. Bodrume, tiesa, iki geros tranzavimo vietos tenka gerokai paėjėti, bet pirma mašina sustoja po kokių 5 minučių. Vyras ir žmona, nelabai kalbantys angliškai, veža mane dalį kelio. Pakeliui sustoja nusipirkti mandarinų – visa pakelė nusėta prekystaliais su dėžėmis šių vaisių. Pasirodo, didesnis maišas mandarinų – man, gaunu į rankas išlipusi, „a small gift“ sako vyras. Dėkoju ir atsisveikiname.

Antra mašina irgi ilgai neužtrunka, gal 10-15 minučių. Prancūzai turistai, patys keliaujantys į Marmarį, o dar kitą dieną – ir į Datčą ir siūlosi pavežti, bet kad nebeturiu tam laiko, reik judėti į kitą pusę. Atsisveikinam Marmaryje, jie keliauja kiek aukštesne klase, nei aš. Aš einu ieškoti pigaus pensiono. Radusi pirmą pasitaikiusį, nusideru iki man tinkamos kainos ir jau turiu nakvynę.

Tada keliauju apžiūrėti Marmario. Kiek keistoka miestui, kurio vardą žinau iš turistinių agentūrų plakatų, pagaliau suteikti veidą. Tas pats netrukus nutiks ir su Antalija. Tiesą pasakius, Marmaris gražesnis, nei tikėjausi. Tikėjausi didžiulių viešbučių prigrūsto kurorto, o randu nedidelį, gražų tarp kalnų įsitaisiusį miestelį. Ypač man patinka senamiestukas su mažomis siauromis gatvelėmis ir daugybe jachtų. Tiesa, visas jis tuščias, vos vienas kitas turistas pasimaišo kurioje populiaresnėje gatvėje. Vietiniai šurmuliuoja už senamiesčio ribų.

Mėgaujuosi šiltu vakaru ant suoliuko prie jūros. Paskui susirandu vietinę kebabinę, o ten prie manęs prieina pagyvenęs vokietis turistas ir paklausia, ar gali pavakarieniauti su manimi. Sako, kad vienam jam vakarieniauti nusibodę – pasirodo, po Turkiją keliauja sau vienas jau apie mėnesį. Pasakojamės ir lyginame savo įspūdžius. Kai pavakarieniaujame, jis pasiūlo palydėti mane iki pensiono (jo, pasirodo, irgi kažkur į tą pusę), tad pasivaikštome ir atsisveikiname prie mano durų.

Būtinai palikite komentarą: