Bodrumas ir Giumiušliuk

 

Kai Selčiuke pasakau, kad važiuosiu į Bodrumą, žmonės sako, kad neverta. Kai pasakau tą patį Denizlyje, man sako, kad Bodrume labai gražu. Tad važiuoju pati patikrinti, kurie žmonės buvo teisūs.

Vos tik pamatau Bodrumą, kai tik jis pasirodo tarp kalnų, man jau gražu. Nes miestas visas baltas baltas. Nėra nei vieno kitos spalvos pastato, na gal šviesaus akmens pastatų dar galima rasti, bet dauguma namų tiesiog balti. Nusprendžiu (o vėliau mano šeimininkas patvirtina) kad mieste galioja taisyklė, neleidžianti namų dažyti niekaip kitaip, tik baltai, na ir dar jie gali likti natūralios akmens spalvos. Ir taip, regis, visame pusiasalyje.

Naktis čia leidžiu su Mustafa ir Kūzia (iš tiesų Kūžia, bet aš vadinu Kūzia). Kūzia tai kalė – dalmatino veislės labai draugiškas šuo. Mustafa – tai žmogus, kuriam baisingai tinka apibūdinimas „easy-going“. Ir mano vakarai su juo yra labai easy going. Pirmą vakarą jis gamina vakarienę – kepa savo paties išaugintos vištos kebabą ant laužo. Paskui, po poros butelių vyno einame lankyti jo kaimynės, prie mūsų prisijungia dar viena kaimynė, ir jau visas vakarėlis. Vienintelė problema, kad jie kalba beveik vien turkiškai, tad geriu vyną ir turkišką kavą ir stebiu juos. Kai įsižiūri, galima pamatyti įdomių dalykų, kas kam patinka, kas kam nepatinka ir pan.

Beje, Mustafa gyvena ant kalno, į vieną pusę atsiveria vaizdas į Giumbet įlanką, į kitą pusę vaizdą kiek užstoja viešbutis, tačiau yra baseinas (kuriame, jei noriu, galiu maudytis, bet Mustafa perspėja, kad jis kurį laiką nevalytas, nes turistinis sezonas jau baigėsi). Tas viešbutis ir visa teritorija priklauso Mustafa šeimai. Ir teritorijoje taip pat gyvena būrelis žąsų.

Kitą rytą pradedu nuo pasivaikščiojimo iki stoties ir imu autobusą iki Giumiušliuko – mažo žvejų miestelio, kurį primygtinai rekomenduoja Mustafa. Tai mažulytis, ramus ir vietinių pilnas žvejų miesteliukas, nelabai įspūdingas, bet tinkamas tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti gražia diena bei pažiūrėti, kaip žvejai ruošiasi į jūrą. Taip pat smagiai pasivaikščioju (nors kartais tai ne tiek pasivaikščiojimas, kiek kopimas) po kalną – pusiasalį ir nusimaudau tarp uolų.

Grįžtu į Bodrumą ir pasivaikštau ten. Baltasis miestas turi gražų ir jaukų centrą su mažom gatvelėm ir pajūrio restoranais. Dar yra pilis, bet į ją neinu, pradedu taupyti – turistiniai objektai čia tokie brangūs! Pasitrainioju po miestelį, kurio centras nedidelis, o viskas toliau kyla į kalną (kur tingiu lipti). Įdomu, kad mieste yra daug pastatų, kiek primenančių albaniškus bunkerius – pasirodo, čia vandens cisternos, tiesa, nebenaudojamos, bet anksčiau miestiečiai čia kaupdavo lietaus vandenį.

Dar apvaikštau visas keltų kompanijas, nes ieškau kelio į Datčią

Pirmą kartą, kad Datča yra labai graži, išgirstu Izmire. Paskui dar daug vietinių man kartoja tą patį – Datča yra vienas gražiausių miestelių Turkijoje. Tad užsimanau ten nuvažiuoti ir randu, kad plaukioja keltai iš Bodrumo. Deja. Datčos taip ir nepamatau – čia ir atsiliepia mano keliavimas ne sezono metu. Keltai buvo sustabdyti prieš tik truputį daugiau, nei savaitę. Kadangi jie buvo populiarūs, dabar galvoja juos vėl atnaujinti, bet tai greičiausiai įvyks po poros savaičių. Taip kad pataikau atvažiuoti tą mėnesį, kai keltai neplaukia. Važiuoti iki Datčos autobusu, vietiniai sako, truktų apie 6 valandas, o autobusai nėra itin dažni. Tad tikimybė pamatyti Datčą dienos metu yra labai nedidelė, o skirti 2 dienas miestukui nenoriu. Tad tenka taip ir nepamatyti Datčos, gražiausio miestelio Turkijos pietinėje pakrantėje…

Bodrume sutinku dar vieną turistę, kuri taip pat ieško kelto į Datčią. Tenką ją nuliūdinti. Kartu išgeriam arbatos, pasidalinam kelionine patirtimi.

Grįžtu pas Mustafą, o ten manęs jau laukia jo mamos kepta žuvis. Kūzia prašinėja maisto, tad valgyti ne taip lengva. Mustafa ištraukia alaus, į svečius užsuka kaimynė, paskui dar kitas kaimynas su buteliu Raki ir vėl vakarojame, tiesa, jie ir vėl kalba turkiškai, tad aš daugiausia bendrauju su raki stikline ir kompiuteriu.

Mustafa įkalbinėja likti ilgiau, mat šeštadienį čia bus tikras vakarėlis. Bet mano kelionės dienos suskaičiuotos ir tenka atsisakyti pasiūlymo. Tiesą pasakius, dar atsisakau ir dėl to, kad bijau, jog vakarėlis vėl vyks turkiškai ir man nebus ten labai įdomu.

Tad ryte, po vėlyvų pusryčių atsisveikinu su Kūzia ir Mustafa ir lipu ant kalno tranzuot į Marmarį.

Būtinai palikite komentarą: