Selčiuk ir Širindža

Selčiukas yra mažas turistinis miestukas, prie kurio yra žymūs Efeso griuvėsiai. Tai pirmas mano mažas turkiškas miestelis ir man čia patinka ramybė (kurios, turbūt, turistinio sezono metu nėra) ir provincialumas.

Čia nakvoju pas turkiško restoranėlio šeimininką, tad pažintį pradedame su daug arbatos ir geru maistu (kuriu šiandien ir iki išvažiuoju jis mane vaišina). Jis draugiškas, svetingas ir plepus, bet ilgainiui man nepatinka tai, kad jis nuolat pasakoja negražius pletkus apie kitus žmones, praeivius, kaimynus ir pan. Ana mat kekšė, tas pas kekšes vaikšto, o su tais geriau neprasidėti, nes nugirdys ir išprievartaus. Tik jis pats, regis, šitame miestelyje be nuodėmės. Nepatinka man toks vien juodos spalvos kituose matymas, bet esu svečias, tad nutyliu ir stengiuosi kalbą nukreipti kur nors kitur. Beje, su vienu iš apkalbėtų, su kuriais geriau neprasidėti, susipažįstu dar prieš perspėjimą ir žinau, kad jis tikrai įdomus ir geras žmogus. Beje, galima nuspėti, kad jis mano šeimininko irgi nemėgsta, bet, ne taip, kaip Mehmetas (mano šeimininkas), nesako apie jį nieko blogo.

Tik atvykus, išgėrus arbatos ir pavalgius, nusprendžiu keliauti link Efeso – pagrindinio turistinio objekto čia. Mehmetas mane pavežėja ant savo motorolerio, pakeliui aprodo Artemio šventykla, kurios liko vos viena kolona ir 7 miegalių grotą, su kuria susietą istoriją jis man bando papasakoti, bet aš nelabai suprantu. Pravažiuojame daugybe mandarinų ir alyvuogių sodų.

Efesas man pasirodo gan gražus, bet turiu pripažinti, kad nejaučiu itin didelės traukos antikiniams griuvėsiams. Ypač kai jie pilni turistų. Vis tik praleidžiu ten nemažai laiko – tiesiog sėdėdama didžiajame teatre ir besišildydama saulutėje. Turistai grupėmis traukia pro šalį, o taip pat pro šalį traukia katės, vis stabtelėdamos pažiūrėti ar sulauks iš manęs dėmesio ar maisto.

Iš Efeso pareinu pėstute (tik 3 km). Pakeliui randu pasimetusius du turistus amerikiečius iš kruizinio laivo, kurie laukė, bet nesulaukė autobuso link savo laivo. Pasiūlau kartu nueiti į Selčiuką, kur yra autobusų stotis ir kur tikrai bus autobusas į tą kitą miestelį. Vyras gan nekalbus, užtai moteris žavisi mano drąsa keliauti vienai (kas man neatrodo labai jau drąsu).

Atvedusi juos iki autobuso nusprendžiu dar pasivaikščioti po patį Selčiuką. Pradeda temti ir gatvelės gražėja. Eidama viena, staiga išgirstu savo vardą – net pasimetu, nesitikėjau sutikti ką nors pažįstamą aplink. O sutinku 2 kanadiečius, mamą ir sūnų, kuriuos, regis, ne taip senai vedžiojau po Vilnių, jie couchsurfino pas mamą. Nepaprastai netikėtas susitikimas – Turkija juk tokia didelė, o ir Selčiukas turi daugiau nei vieną gatvę. Ir jei Džefas nebūtų išėjęs parūkyti – turbūt būtume taip ir prasilenkę…

Einame arbatos ir dalintis kelionės įspūdžiais. Kanadiečiams, deja, tai priešpaskutinė diena Turkijoje, poryt anksti iš ryto jie skrenda į Italiją (nes Graikijos sienos uždarytos). Jie pasakoja apie savo klajones, aš apie savo ir visi vis dar sunkiai galime patikėti, kad pasaulis toks mažas ir kad štai sėdime čia visi kartu, iš skirtingų šalių, keliaujantys skirtingais maršrutais ir netikėję, kad dar kada gyvenime pasimatysime.

Vėliau jau keliaujame į namų/ jų viešbučio pusę, bet stabtelėjame prie jų pažįstamo kurdo parduotuvėlės, o jis pakviečia išgerti arbatos su juo. Tai su juo Mehmedas man vėliau sakys nebendrauti, bet va bendraujame maloniai, jis rodo nuotraukas iš rytų Turkijos, pasakoja apie savo keliones (o jis apkeliavęs daug pasaulio), diskutuojame apie tai kurios šalys verčiausios kelionės.

Galiausiai atsisveikiname, kanadiečiai palydi mane iki Mehmedo restorano kur visi draugiškai pavakarieniaujame (maistas ten tikrai labai skanus), atsisveikiname ir jie keliauja į viešbutį. Mehmedas netrukus uždaro restoraną, bet mes dar keliaujame alaus ir tik tada namo, miegoti.

Antrą dieną pirmiausia užsuku į Jono baziliką, kurioje tikriausiai buvo palaidotas apaštalas Jonas, o tada keliauju į netoliese esantį graikišką miestelį Širindžią (Sirince). Tiesa, graikai jį paliko po Osmanų imperijos griuvimo, bet į kalną kylantys balti namukai yra graikiško stiliaus, o taip pat graikai paliko tradiciją gaminti vaisių vynus, kuriais ir garsėja šis miestelis.

Vos atvykus, iš karto prisimenu kiek panašų miestelį Albanijoje – Beratą. Tie patys balti namukai, tos pačios mažos gatvelės, tik čia jie kyla aukščiau į kalną, be to šis miestelis mažesnis. Bet vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad vėl trainiojuosi Berato gatvytėmis.

Šenolis iš Izmiro man patarė, kad čia nebūtina pirkti vyno, kad jo paragauti. Kiekvienoje parduotuvėje jie duoda stikliuką vyno ragavimui, tiesa, po to reikia atlaikyti spaudimą, kad nenusipirktum viso butelio. Vistik paragauju dviejų rūšių vyno, obuolių ir granatų, pastarasis man labai patinka, bet apsimetu, kad ne, ne mano skonio ir sugebu išeiti iš parduotuvės nieko nepirkusi. Beje, paragavusi šį gėrimą labiau vadinčiau likeriu, nei vynu…

Pasivaikštinėju gatvelėmis aukštyn žemyn, netgi užlipu šiek tiek į kalną jau pasibaigus miestukui, na ir keliauju atgal į Selčiuką.

O čia ir vėl, eidama gatve, sutinku kanadiečius. Jie su savo draugu kurdu geria Salepą, kadangi iki šiol dar neragavo. Vėl susėdame drauge ir plepame apie šį bei tą. Paskui einame pro kurdo parduotuvę, kur jis pakviečia arbatos. Kanadiečiai juokiasi, kad nieko šiom dienom nedaro, tik geria arbatą – na bet tai yra tikra turkiška tradicija, ir visi čia tik tą ir tedaro. Aš irgi šiomis dienomis išgeriu nežinia kiek puodeliu turkiškos ir obuolinės arbatų, nes ir Mehmedas vis pila ir pila jų.

Galiausiai kanadiečiai eina miegot (ryte kelsis apie 4 ryto), o aš grįžtu į Mehmeto restoraną, kur prisėdu prie staliuko su juodaode amerikiete. Ji, pasirodo, dirbo universitete Libane ir pasakoja man apie ten egzistuojančius kultūrinius skirtumus, ypač apie tai, kad ten normalu namuose turėti juodaodę vergę – tarnaitę. Sako, merginos ten atvažiuoja su pažadu gauti darbą, paimami jų pasai ir jos tampa vergėmis. Ir nors panašių dalykų pasitaiko visur pasaulyje, ten tai yra normalu ir visuotinai priimta. Net universitete profesorius aptarnauja vergės.

Netrukus keičiame temą, prie gretimo suoliuko prisėda 2 amerikiečiai, tad kalbų netrūksta iki vėlyvo vakaro. Paskui, kai restoranas jau uždarytas, einame su Mehmetu link miesto, kur jis susitinka draugų, tad sėdime, rūkome kaljaną ir geriame alų. Mehmetas išgeria kiek per daug (kas jam yra 3 bokalai) ir kai grįžtame namo, jis pradeda šnekėti apie tai, kaip aš jam patinku ir dar ne visai tiesiogiai, bet siūlyti permiegoti kartu. Bet kai pasakau griežtą ne ir kad manęs nedomina, kalbos baigiasi ir netrukus einame miegoti į savo kambarius.

Ryte jis atsiprašo, aš atleidžiu ir draugiškai atsisveikiname po eilinių gausių turkiškų pusryčių.

 

2 Atsakymų į “Selčiuk ir Širindža”

  1. vip kalbėjo:

    O šiaip įdomu, kaip ten su Europoje įprastu pasisveikinimu draugiškai apsikabinant ir pasibučiuojant?

  2. vilnelė kalbėjo:

    čia bučiuojama į abu skruostus, bet su nepažįstamais (bent jau skirtingų lyčių) – ne itin. dauguma mano šeimininkų bučiniais pasisveikindavo ne pirmą susitikimą, bet vėliau, pvz. susitikus mieste antrą viešnagės dieną ar atsisveikinant.

Būtinai palikite komentarą: