Izmir

 

Izmirą pasirinkau sustojimui daugiausia dėl to, kad tai didelis miestas ir man labai pakeliui. Kažko daug gražaus nesitikėjau išvysti – bent jau mano knyga per daug nieko neminėjo. Miestas gana naujas, per Turkijos nepriklausomybės karus senoji dalis sudegė, tad nelabai liko ką parodyti turistams.

Užtai Izmire patiriu aukščiausią turkiško svetingumo lygį. Šeimininkas atvažiuoja iki stoties manęs pasiimti – autobusais, nes mašinos jis neturi. Kartu važiuojame atgal ir jis moka už visą transportą, ir nors bandau traukti piniginę, šiuo atveju jis griežtas. Ir taip tęsiasi visą mano viešnagę – visur, kur važiuojame kartu, jis moka už transportą.

Atvažiavus į jo namus, jis puola gaminti, o aš lieku plepėti su kitu jo couchsurferiu vokiečiu, kuris Turkijoje praleido 2 mėnesius ir vis grįžta į Izmirą, nes jam labai patinka Šenolis – mūsų šeimininkas. Vokietukas čia woofino – dirbo fermose ir keliavo. Bet dabar jau traukia link namų.

Šenolis galiausiai baigia gaminimą (mes tik padedame pagaminti salotas ir paruošti stalą) ir vakarieniaujame. Stalas nukrautas turkiškais patiekalais ir man tenka ragauti visko iš eilės. Ir viskas skanu!

Po vakarienės prie mūsų prisijungia Šenolio buvusi žmona Aišegiur. Jie vis dar puikiai sutaria, tačiau jos tėvas nemėgsta Šenolio, tad ji meluoja jam, kad dabar yra pas drauges ir pas Šenolį vietoj 5 minučių (ji gyvena gretimam name) ėjo 15, nes reikėjo apeiti kvartalą. Daug juokaujame šia tema, taip pat apie katiną, kurį ji partrenkė ir kuris dabar gydomas veterinarijoje (ir taps jos katinu, nes paskui ji pasiims jį namo). Apstulbstu sužinojusi, kad Turkijoje yra valstybės finansuojamos veterinarijos klinikos. Tad sveikatos priežiūra čia nemokama ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams!

Jau gana vėlai vakare dar išvažiuojame pažiūrėti Izmiro panoramos. Prisėdame restorane ant kalno su nepaprastai gražiu vaizdu į Izmiro įlanką – visas miestas šviečia. Aišegiur geria turkišką kavą, paskui buriasi iš tirščių – prašo vokiečio perskaityti jos ateitį. Jis ten mato daug blogų dalykų, o aš net įžiūriu atominį grybą…

Kitą dieną pamiegu kiek ilgiau ir Šenolis jau dirba greta esančioje interneto kavinėje, kuri priklauso jam. Užtai man ant stalo palikęs gausybę maisto pusryčiams ir aš vėl ragauju visko po truputį.

Vėliau, pasilabinusi su juo kavinėje, keliauju prie jūros, kur vokietis minėjo, kad galima nemokamai gauti dviratį pasivažinėjimui. Ir iš tiesų, palieku savo pasą nedideliame sporto klube ir gaunu dviratį. Esu ne Izmiro centre, o priešingoje įlankos pusėje, bet nusprendžiu per daug neskubėti ir patyrinėti šią miesto dalį. Palei jūrą tęsiasi ilgas parkas, tiesa, šalia jo dauguma namų visai nauji ir nelabai įdomūs, bet saulė šviečia, aš minu pedalus ir gerai nuotaikai visiškai nieko netrūksta. Pasitrainioju ir miesto gatvėmis, o galiausiai numinu į miesto pakraštį, kur galima pamatyti gausybę migruojančių paukščių, net flamingų. Tiesa, tai, kas panašiausia į flamingus, įsitaisę gana toli nuo kranto, tad nesu visiškai tikra, kad juos pamačiau.

Paskui, grąžinusi dviratį (juo važinėtis galima 5 valandas), dar sėdžiu ant suoliuko ir grožiuosi vaizdais bei besileidžiančia saule. Prie manęs prikimba mergaitė, pardavinėjanti nosinaites – vis pasiūlo praeiviams ir tada vis grįžta siūlyti man. Daug kartų kartoju „Hayir“ – ne, kol pagaliau ji nueina kibti prie ko nors kito.

Grįžtu, o Šenolis jau gamina vakarienę. Su mumis šiandien vakarieniaus dar viena couchsurferė iš Kinijos. Vėlgi, stalas lūžta nuo maisto, šį kartą kitokio, nei vakar, vakarieniaujame ilgai ir daug kalbamės apie keliones, Kiniją (Šenolis svajoja ten atidaryti turkiško maisto restoraną), politines Turkijos problemas, kurdus ir kultūrinius skirtumus mūsų šalyse.

 

Iš pradžių planavau Izmire praleist tik 2 naktis, bet Šenolis įkalbinėja likti ilgiau, tad vietoj kelionės į Češme miestelį, kuriam taip ir nesusiradau couchsurferio, nusprendžiu likti čia. Šiandien Turkijoje šventė. Na ne visai šventė – Atatiurko, svarbios vietinės asmenybės, mirties metinės. Visi namai jau nuo vakar papuošti turkijos vėliavomis ir Atatiurko veidu. Beje, pasak oficialios versijos jis mirė 9:05 ryte, bet tarp žmonių populiaresnė versija, kad jis mirė 5 ryto, bet jo generolai nusprendė, kad 9:05 yra geresnis laikas minėjimui. Tad nuo pat ryto šalia esančioje mokykloje dainuoja vaikai, skaitomos eilės ir pan – girdžiu pro langą.

Važiuojame į centrą ir ten pilna žmonių, pasipuošusių maikutėmis, ženkliukais ar vėliavomis su Atatiurko veidu, ar tiesiog nešančių Turkijos vėliavas. Visas miestas raudonuoja. Ir visi linksmi – tad tai iš tiesų šventė.

Čia susitinkame tą pačią kinę Jūbin, taip pat dar vieną turką couchsurferį, Aišegiur ir keliautoją iš Malaizijos. Prasieiname pro miestą ir neriame į turgų – pilną žmonių ir viską siūlančių pardavėjų. Čia paragauju dar vieno turkiško „delikateso“ – avies galvos sumuštinio, į kurį įeina avies smegenys, liežuvis ir kitos galvos dalys. Kai negalvoji, kad valgai smegenis – visai skanu. Taip pat išgeriu salepo – turkiško pieno gėrimo.

Temstant Aišegiur atsisveikina, o mes keliaujame pas Šenolį – kinė pažadėjo pagaminti vakarienę. Ji gamina vištos sparnelius, keptus kokakoloj ir kiniškas daržoves, bet Šenolis taip pat nenusėdi vietoje, tad kartu ragaujame žalios mėsos, ryžių ir prieskonių mišinį (vadinamą žalios mėsos kukuliais), turkišką jogurto sriubą, turkiškus ryžius su vištieną. Ir paskui dar turkiškus desertus, o prie maisto ragaujame Raki, turkišką degtinę, skiestą vandeniu. Kinė labai greitai pasigeria ir girta mokosi tarti turkiškus žodžius, kas visiems sukelia daug juoko.

Rašydama apie Izmirą rašau beveik vien apie maistą – bet, regis, nieko kito ten nedariau, tik ragavau skirtingus turkiškus patiekalus. Tai buvo iki šiol labiausiai kulinarinė mano kelionės dalis.

Kitą ryta, kai atsisveikinu, Šenolis įkalbinėja pasilikti ilgiau, bet aš vis dar noriu pamatyti tiek daug Turkijos per, dabar jau suprantu, labai trumpą laiką – tad tenka keliauti toliau.

Vienas atsakymas į “Izmir”

  1. vip kalbėjo:

    Taip, maisto daug. Net seilės išsiskyrė :)

Būtinai palikite komentarą: