Kišiniovas

į Kišiniovą važiuoju senutėliu traukiniu. apie valandą prastovime ant sienos – vis nepriprantu, kad ne visur, o tik vakarų Europoje sienų nebėra. nors čia, tarp Ukrainos ir Moldovos – tik pusiau siena, iš Moldovos pusės niekas netikrina. taip yra dėl to, kad čia teritorija, kuri nors oficialiai yra Moldovos, realiai yra valdoma kitos valdžios, vadinasi Transnistrija, turi savo pinigus ir bando būti nepriklausoma. nei Moldova, nei pasaulis nepripažįsta šitos respublikos, bet valdžia yra vietinių rankose ir muitinės ar pasienio policijos čia nėra.

Dėl to atvažiavus į Kišiniovą tenka eiti registruotis, kad atvykau į Moldovą. žmonės sako, kad ir be registracijos turbūt išleistų iš Moldovos, bet jei pataikyčiau ant pasieniečio su bloga nuotaika, tikriausiai turėčiau problemų. tad randu registrų centrą ir per dešimt minučių gaunu lapuką, rodantį, kad aš oficialiai atvykau į Moldovą.


Kišiniovas – nedidelis miestas. Taip, miegamieji rajonai tęsiasi gan toli, bet centras nedidelis ir pats miestas atrodo gana nedidelis. lankytinų objektų nedaug – sovietine architektūra galima pasigrožėti pagrindiniame bulvare, dar galima apžiūrėti vieną kitą bažnyčią ir krūvą parkų. regis, kad šiose šalyse tik parkus ir apžiūrinėju… čia parkų yra visokių – ir gražių, ir nelabai gražių. Kai kuriuose laksto voverytės ar mėtosi graikiniai riešutai, dauguma jau supuvę, tačiau kai kurie – geri ir skanūs.

šiaip Kišiniove nesijaučiu kaip didmiestyje – vaikštinėju po jaukias, mažas ir gražias gatveles, kuriose pilna visokių oficialių pastatų, dauguma saugoma policininkų. hostelyje išgirstu istorijų, kad tokių pastatų geriau nefotografuoti, nes dar ims ir prisistatys slaptoji Moldovos milicija ir gali tekti ne tik parodyti pasą ir ištrinti nuotraukas, bet ir praleisti kokį pusdienį nuovadoje.

Iš tiesų tai daug smagaus laiko praleidžiu būtent hostelyje. Čia yra airis ir du amerikiečiai, kurie hostelyje „on and off“ gyvena jau apie metus, yra ir daugiau „nuolatinių“ gyventojų, visi vieni kitus pažįsta. kokių tik istorijų neprisiklausau. vyrai labai smagūs ir nelabai švankūs. vienas iš jų, deja, ryt jau išvažiuoja, tad vyksta atsisveikinimo vakaras ir esu vaišinama vynu, degtine ir kitais gėrimais. žmonių daugėja, visi lenda iš pakampių ir viskas pavirsta tikru vakarėliu. deja, parsiranda ir Ispanas, kuris vos atvykus į hostelį jau palieka man nekokį įspūdį. vietiniai hostelio gyventojai jį vadina sekso maniaku ir pasakoja, kad jį jau už tai buvo supakavus policija. ir iš tiesų, kai jau susiruošiu miegoti, gaunu iš jo pasiūlymą eiti miegoti su juo į privatų kambarį. vėliau sužinau, kad visos kitos hostelyje dirbančios ar gyvenančios merginos jau sulaukė to pasiūlymo anksčiau. aš – paskutinė jo viltis, nes rytoj jis jau išvažiuoja. Deja, ispanas lieka nuviltas.


kišiniove praleidžiu porą dienų, nors didžiąją dalį miesto galima pamatyti per pusdienį. tad apžiūriu daug visko, įskaitant kareivių vis dar saugomą amžinąją ugnį, skirtą per antrąjį pasaulinį karą žuvusiems kareiviams, armėniškas ir žydiškas kapines, kurios mažai skiriasi, tik žydiškos daug labiau apleistos, gyvenamuosius rajonus, visus įmanomus parkus, išskyrus tą, į kurį įėjimas mokamas (kaip čia mokėsi, kai kiti parkai nemokami). Čia mane pasiveja ruduo – nors visai šilta ir vidury dienos galima net nusivilkti striukę, bet šaligatviai nukloti pageltusiais lapais kaip kilimu.

vakarėjant išeinu pasivaikščioti po didelį parką su ežeru, čia net ir pliažas yra, nors ant persirengimo kabinų kaba daug perspėjimų (rumunų kalba, tad nesuprantu, apie ką ten). čia daug žmonių bėgioja, važiuoja dviračiais ir nesijaučia, kad jau vakaras. po truputį užsidega šviesos ir miestas pagelsta. palyginus su dauguma Ukrainos miestų, čia vakare gana daug šviesų, bet gatvėse tuščiau, na gal tik pagrindinė pilna žmonių. užsuku į hostelio žemėlapyje pažymėtą barą – ir sutinku žmonių iš hostelio. daug alaus, daug kalbų apie keliones, rusų kalbą, sovietinius laikus ir Transnistriją.

Būtinai palikite komentarą: