Odesa

 į Odesą važiuoju autobusu. vos įlipusi pasijuntu kaip namie – „avarinis išėjimas“ lietuvių kalba sako lipdukai ant langų. regis, autobusas bus atvažiavęs iš Lietuvos. beje, autobusai čia visi senienos, barška, tarška, ūžia, stena, na bet kol važiuoja, tol naudojami.

 

pakeliui vėl stebiuosi, kokia plokščia Ukraina. didžiuliai laukai tęsiasi iki pat horizonto. važiuoju ilgai ir grožiuosi, kaip vakaras leidžiasi į plynes.

dar prieš atvažiuojant į čia, gilumoje Ukrainos man žmonės sakė, kad Odesoje žmonės kitokie, geresni nei kitur Ukrainoje. ir gal dėl to, kad taip sakė, o gal iš tiesų, bet žmonės man geresni čia. vakare atvažiavus, net neprašius vaikinai pasidomėjo, kur važiuoju ir padėjo surasti tinkamą autobusą, patys kitų klausinėjo, bet galiausiai nuvažiavau ten, kur reikia. kai išlipus paklausiau žmogaus, kur toks ir toks namas – ne tik kad paaiškino, bet ir palydėjo iki jo. autobusiukuose ištisai mačiau, kaip vos įlipus vyresniam žmogui, ar kam su vaikais – iš karto kažkas atsistoja ir užleidžia vietą.

 

pirmąją dieną Odesoje praleidžiu neapžiūrinėdama miesto ir turistinių objektų. pradedame nuo Couchsurferių susitikimo ryte kavinukėje. be manęs, pusė atėjusių (t. y. 3 iš 7) yra vietiniai, pusė – amerikiečiai. aš pati nakvoju pas mergaitę iš Amerikos. ir net keturi iš jų dėsto Odesoje anglų kalbą. tad daug pokalbių vyksta apie pamokas ir kalbą, bet rytas smagus ir pusryčiai skanūs. vėliau pora vietinių vyrukų pasiūlo nueiti iki pliažo, tad keturiese einame pasivaikščioti. pietūs prabėga tingiai žingsniuojant pajūriu ir vis prisėdant pasišildyti saulutėje, kuri kepina tarsi vasarą, nors gi jau Spalio antra pusė.

 

 

paskui vyrukai pakviečia kartu su jais nueiti į futbolo rungtynes. nieko ypatingo – vietinis klubas žaidžia prieš Simferopolio komandą. bet man smalsu pažiūrėti, kaip tai atrodo, o mano šeimininkė – futbolo fanė, tad keliaujame pirkti bilietus, alaus, ir štai jau sėdime stadione. atskamba himnas, prasideda žaidimas, minia iš aplinkui ūžia, skanduoja „Černomorec periot“ ir panašias skanduotes, vaišina saldainiais ir sėmkėmis, išgirdę mūsų anglų kalbą ir būgnui sumušus daro bangą. vietinė komanda įmuša įvartį – visuotinis džiaugsmo protrūkis, Simferopolio komanda stengiasi, bet neįmuša nieko, tad mes laimime, kas pažymima dideliu triukšmu ir apsikabinimais.

 

tuo tarpu mieste jau vakarėja, tad trainiojamės po naktinį miestą, paragaujame skaniausių kebabų mieste ir vakarą pabaigiame bare su geru alumi ir gyva muzika. net kompaktų grupė duoda.

 

tik kitą dieną išeinu apžiūrėti Odesos miesto. gražus jis, vienas gražiausių man Ukrainoje, o dar ir jūrą turi. viename parke randu paminklą Ostapui Benderiui, apžiūriu Operos rūmus, kuriais didžiuojasi Odesiečiai, aplankau imperatorienės Katerinos, kuri įkūrė Odesą, skulptūrą, nulipu Potiomkino laiptais ir pasivaikštau po uostą. pasitrinu gatvėmis, pasėdžiu parke, išgeriu kavos kavinukėje – ir, regis, pradedu jausti Odesos ritmą, stebiu žmones ir pradedu su jais tapatintis – man čia patinka. iš tiesų, jeigu rinkčiausi, kur gyventi Ukrainoje, turbūt laimėtų Odesa.

 

Būtinai palikite komentarą: