Jalta-Alupka

Krymas pro traukinio langą atrodo labai plokščias – lygūs laukai iki pat horizonto. Kalnus pamatau vėliau. Dėdė, įlipęs vienoj iš paskutinių stotelių labai nori bendrauti – kalbamės apie keliones, šeimą, jaunystę, net seksą – tiesa daugiau kalba jis, nes man trūksta rusiškų žodžiu replikuoti.

Simferopolyje pagaliau paveju vasarą. Dėl to rudenį ir keliauju į pietus – kad pasivyčiau šilumą. Tad vos išlipus iš traukinio pasigailiu, kad ryte per šiltai prisirengiau. Simferopolyje neužsibūnu – čia dar grįšiu prieš išvažiuodama iš Krymo. Sėdu į troleibusą, važiuojantį į Jaltą. Kiek keistoka troleibuse praleisti beveik tris valandas. Na bet grožiuosi kalnais. Kai persiritame per kalną – panyrame į rūką – jūros pusėje nusileidęs debesis. Nieko nebematyti, viskas panirę į baltą miglą. Tad įvažiuoju į Jaltą nematydama, kaip ji iš tikrųjų atrodo.

Trainiojuosi palei jūrą pagrindine Jaltos promenada. Man siūlo nusifotografuoti su baltais balandžiais, ereliais, beždžionėmis bei Mike pūkuotuku. Taip pat pilna atrakcijų vaikams, kioskelių, pardavinėjančių viską, ko gali užsinorėti. Kas 10 žingsnių groja vis kitas gatvės muzikantas, deja, nei vieno, prie kurio norėtųsi stabtelėti ir pasiklausyti. Tad pirmą vakarą mieste neužsibūnu – traukiu į hostelį. Hostelio, beje, beveik neįmanoma rasti – jis įsikūręs gyvenamųjų namų labirinte, gatvės eina aukštyn, žemyn, neaišku, kur kuri baigiasi ir kuri prasideda. Pilna kačių (centre tai daugiau palaidų šunų). Vakare jo ieškoti – ne labai smagus užsiėmimas. Ir vietiniai niekas nežino, kur, tik sako, kad visi čia klausinėja, kur tas hostelis.

Pagaliau randu hostelį ir čia manimi labai apsidžiaugia vienintelis kitas hostelio svečias egiptietis – nes aš kalbu angliškai. Jis – ištroškęs pokalbio, Kryme praleido savaitę ir nerado nei vieno normaliai angliškai kalbančio žmogaus. Kalbamės apie Ukrainą, kuri jam nelabai patinka, Egiptą, kuriame jis nesijaučia kaip namuose, Siriją, į kurią, deja, dabar keliauti negalima, bet labai verta ir kitas šalis. Daugiausia kalba jis – beria žodžius kaip žirnius – tikrai išsiilgęs pokalbio.

Jalta – gražioje vietoje išsidėstęs, bet ne itin gražus kurortas. Visi gražūs dalykai yra kažkur netoliese, bet už miesto ribų. Man, tiesą pasakius, Jalta ne itin patinka, bet patinka saulė, jūra ir galimybė maudytis, nors jau spalio vidurys. Tiesa, jūroje daugiausia bobulės, diedukai ir vaikai. Visi tarpinio amžiaus žmonės turbūt dirba.

Nusprendžiu apžiūrėti bent dalį turistinių objektų, tad važiuoju į Alupką – netoli Jaltos esantį miestelį, kuriame yra princo Vorontsovo rūmai. Gražūs rūmai, gražus ir parkas. Dar pasitrainioju po pačią Alupką, nusimaudau Juodojoje jūroje ir keliauju iki kito objekto – dar vienos pilies, vadinamos Kregždės lizdu. Tai graži pilaitė įsitaisiusi ant uolos.

Nuo Kregždės lizdo patingiu lipt atgal į kalną, kad pasiekčiau autobuso stotelę ir sėdu į laivelį, plaukiantį į Jaltą. Brangokas malonumas, bet pasigrožiu pakrante ir paklausau apie tai, kur koks viešbutis, kurioje sanatorijoje kas poilsiauja ir pan.

Parplaukusi pasitrainioju gatvėmis, tolimesnėmis nuo centro. Kiek pasibaisiu betvarke – pilni kampai šiukšlių. Apžiūriu vieną iš parkų, tiesa, nieko labai ypatingo nepamatau. Tad grįžtu į promenadą ir įsitaisiusi ant suoliuko atsidarau alaus butelį, nusipirktą iš čia pat esančio kioskelio. Alų visi čia ramiai geria viešumoje, o tokių kioskelių ir parduotuvyčių – ant kiekvieno kampo. Po truputį sutemsta ir Jalta, kaip ir dauguma miestų vakarais, išgražėja.

Vienas atsakymas į “Jalta-Alupka”

  1. vip kalbėjo:

    Kregždės lizdo restorane 1977 metais dviese su Egle šventėme mano gimtadienį. Jei parašyčiau – 20-ąjį gimtadienį, įspūdis ne tas. O kai parašau datą, pasijuntu prieštvanine senole.

Būtinai palikite komentarą: