hamletas

ilgą laiką kenčiau gero teatro badą ir pagaliau mano alkis buvo apmalšintas. mačiau koršunovo hamletą. ir likau apžavėta.

Koršunovas hamletą traktuoja ne tik netradiciškai Šekspyrui (Šekspyro tekstas sumaltas, suveltas ir net tiems, kurie jį gerai išmano, netikėtas), bet ir netradiciškai sau. paprastai Koršunovas stato labai vizualius ir plastiškus spektaklius – šitas visai kitoks. paprastesnis – tam tikra, nesumenkinančia prasme. šis hamletas itin žmogiškas, itin asmeniškas, transliuojamas per aktorius, o ne per vizualinius sceninius sprendimus. aktoriai režisieriaus nepaveda – spektaklis smūgiuoja labai stipriai ir taikliai – į kiekvieno žiūrovo asmeninį aš.

spektaklis vyksta tarsi grimerinėje, tarsi ten, kur riba tarp aktoriaus ir jo personažo dar nėra aiški ir spektaklis dar tarsi neprasidėjęs. “kas tu esi” – klausia aktoriai atspindžio veidrodyje ir tai tampa viso spektaklio leitmotyvu. kas yra Koršunovo ir Meškausko hamletas – aktorius, režisierius, personažas? ar visi kartu?

veidrodžiais žaidžiama itin gražiai – jais braižomos ribos tarp šiapus ir anapus, per juos kartais kalba publikai ir vieni kitiems personažai. atspindys, aktorius, personažas – kai pagalvoji, scenoje didžiulė maišalynė, kelianti daugybę klausimų. ne tiek apie hamletą, kiek apie teatrą, gyvenimą – kuris iš jų tikras? kuris iš jų vyksta dabar scenoje?

aktoriai – puikūs. net daugiau, negu puikūs. taip, Meškauskas nuostabiai veda visą spektaklį, bet labiausiai man patiko Samuolytės Ofelija – nepaprastai tikras vaidmuo. tiesiog gniaužia kvapą. dar geras ir netikėtas sprendimas – Gavenonio vaidmenys. abu karaliai broliai, šmėkla ir Klaudijus: dvi vieno aktoriaus pusės – žiūrint, į kurį veidrodį pažvelgsi.

apibendrinant, spektaklis nelengvas ir ne publikiškas, todėl tie, kam patiko vizualūs koršunovo “romeo ir džiuljeta” ar “meistras ir margarita” kažin ar liks sužavėti. bet tie, kas ieško rimto teatro – pirmyn. tokio rimtumo ir kokybės teatro pastaruoju metu vilniuje nelabai galima rasti. aš pati planuoju dar bent vieną apsilankymą Hamelte – nes vieno karto norint suprasti visą spektaklį tikrai mažoka.

Būtinai palikite komentarą: