palaukit, kieno čia gyvenimas?

po ilgo ilgo laiko, vėl žiūrėjau lietuviško teatro spektaklį. koks geras jausmas! na taip, spektaklis ne itin įdomus ir ne itin vykęs, bet juk ne tai svarbiausia.

scenos centre – tik galvą judindama karaliauja Narmontaitė, norinti būti atsakinga už savo gyvenimą. ir nuo pat spektaklio pradžios aišku, kad ji ir bus atsakinga – juk tai vienintelė stipri ir tikra asmenybė scenoje. visi kiti personažai – visiški stereotipai, be to, blankūs, palyginti su centrine figūra. taip, norėta išryškinti pagrindinį personažą. taip, suvaidinta neblogai ir spektaklis slysta be problemų. bet ir nesukelia jokių jausmų. tarsi žiūrint kokį serialą apie ligoninę (tokie vis dar populiarūs, regis).

pjesė – jau banalia tematika (eutanazija, teisė numirti, etc), tad vyksmas nuspėjamas nuo pat pradžių, net neskaičius spektaklio aprašymo.  personažai irgi tiksliai tokie, kokie turi būti. taigi, atlikta tvarkingai, bet… nekūrybiškai.

ir vistik spektaklis neblogas –  beveik nenuobodžiavau, net ir žinodama, kuo ir kaip viskas baigsis. geri aktoriai daro savo. bet teatre ieškantiems daugiau, negu kokybiško serialo – nerekomenduoju.

Būtinai palikite komentarą: