atsisveikinimai 2

pradėjau atsisveikinti ne tik su draugais, bet ir su vilniumi. jis irgi mano draugas, nes myliu aš šitą miestą labai labai. žinoma, tai nesustabdo nuo kitų miestų lankymo, tačiau sustabdo nuo minties tuose kituose miestuose pasilikti. jau buvo miestų, kurie man patiko nemažiau, o gal net daugiau, bet nei viename nesijaučiau taip gerai, kaip jaučiuosi vilniuje.

atsisveikinu su miestu jame būdama ar jo klausydama. štai atvažiuoju į susitikimą su draugais anksčiau vien tam, kad pasėdėčiau ant kurio nors suoliuko ir pasižvalgyčiau į žmones, pasiklausyčiau pokalbių nuotrupų (kai kas man sakė, kad taip burdavosi tanajai). arba pasiimu coffee inn’e frapės ir einu pasivaikščioti po siauras senamiesčio gatveles bei pusiau uždarus kiemus. ir daug negalvoju apie nieką, tiesiog lankau tas vietas, kurios man patinka ir mėgaujuosi miesto nuotaika. žinau, kad tas pajutimas neišsilaikys pusę metų, bet taip pat žinau, kad galėsiu jį išsitraukti, kada norėsiu ir nostalgiškai pasimėgauti.

Būtinai palikite komentarą: