DALIGALA

ėjau į šį reginį (vadinamą sarsuela, o kas tas tokio – man tik labai neapibrėžtai aišku) nežinodama, ko tikėtis, todėl išėjau visai smagiai praleidus laiką. geri kūrėjai ir geri atlikėjai sukūrė labai neblogą reginį, o pasirinkta tema dar pridėjo tam šarmo.

epizodiškai atpasakota Dali ir Galos istorija nestokoja Dali pritinkamo ekscentriškumo.  muzika pilna atpažįstamų motyvų, tačiau gražiai jais žaidžiama ir puikiai atliekama. vaidina ir pagrindiniai atlikėjai, ir choras, ir visai neblogai. scenografija gana įspūdinga, o viską labai gražiai papildo video vaizdai. taip kad yra į ką pažiūrėti.

tačiau ne viskas taip tobula. man užkliuvo istorijos padrikumas, epizodiškumas. na taip, istoriją galima įžiūrėti – Dali sutinka Galą, jis pasiekia savo viršūnę, paskui visus atstumia, net ir Galą, ir miršta. tačiau man trūksta epizodų susietumo, jų motyvuotumo, galiausiai draminio veiksmo, kuris nebūtų pasakojamas tik programėlėje. kodėl būtent tokie Dali gyvenimo epizodai buvo pasirinkti? pavyzdžiui, scena su rusais, regis, pasirinkta vien tam, kad būtų galima sukelti publikai sentimentų, pažaisti žinomais motyvais ir taip pelnyti žiūrovų palankumą. o ką tai duoda Dali ir Galos istorijai?

o labiausiai man nepatiko negalvojimas apie žiūrovą. sėdėjau taip, kad didžiąją dalį spektaklio choras man užstojo solistus ir visą vaizdą. ir ne vienai man taip – esu tikra, kad koks trečdalis žiūrovų turi lygiai tokių pačių nusiskundimų. ir kam tą chorą kelti ant pakylos, taip aukštai? dažnai dviem laipteliais žemiau nulipę choristai būtų pakeitę visą situaciją.

o labiausiai man patiko Pikaso ir jo zuikutis.

Vienas atsakymas į “DALIGALA”

  1. W. kalbėjo:

    aj. bardakas ten buvo… bet bent jau linksmas – o tai yra gerai. sakykim :)

    man tai geriausia sito reikalo puse turbut buvo tai, kad si bei ta suzinojau apie Dali gyvenimo vingius (ir panasu, kad jie buvo audringi).

Būtinai palikite komentarą: