ačiū dievui, mane žmonės vis dar myli

Noriu ženytis

Neišmylėta, meile, mano…

Būč barzdotas kipšas – suvylioč Vilnelę,
Tą, kur „pištolietą unoravnai“ kelia.

Penkiom „slauniom“ eilėm, aplink „ruską pečių“,
Neršt maži žiobriukai, šauktų mane: Tečiu.

Fui! – drugys nukratė euforijoj kojas…
Siustų „parmazonai“, žiū! – lubos kilojas.

Vardus sumaišyčiau katras: Juzi, Jonis…
Tik mintis saldžioji – žalčiu tuom vyniojas.

Juk aš anų močią – standžiai išmylėčiau,
Krekeną nugraibęs, sūrį spaust galėčiau.

Tik esu ne kipšas – žemaitukišks biesas,
Ir: „Ne tau, Martynai“ – viltys meilas tiesias.

Maus „mietus“ panelė kurpaliui ant galo,
Kol žemaičio „šniobi“ grabe neatšalo.

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,blog.view;id,261354

Būtinai palikite komentarą: