kostiumas

palėpės teatre yra toks senas senas spektaklis “kostiumas”. jam jau penkti metai eina. iš tų penkių metų, daugiau nei tris metus aš vaidinu jį be dublerių. nežinau kiek tai buvo spektaklių, bet vien tarptautinių festivalių kokie 6-7. žodžiu, labai daug.
galų gale atėjo laikas pasitraukti šiek tiek į šalį. duoti kitiems. išleidau šiandien savo dublerę. bet ne tai svarbiausia. svarbiausia, kad šiandien, po kokių 4 metų pertraukos, mačiau šį spektaklį iš šalies.
juokingiausia buvo tai, kad visą pradžią turėjau tramdyti save, kad nevaidinčiau spektaklio. nepločiau, kur reikia suploti, nedaryčiau kažko, ką reikia daryti. ir šiaip, stebėčiau spektaklį kaip žiūrovė, o ne kaip personažas. dar neįpusėjus spektakliui, vaidint jau lioviausi. bet jam einant į pabaigą, staiga pagavau save, kad aš neliečiu veido ir nesikasau niežtinčios nosies, nes “negalima – aš su grimu”.

Vienas atsakymas į “kostiumas”

  1. kostia kalbėjo:

    ten Stanislavskis su Brechtu.

    ėjimas į publiką vadinasi……

    sakoma,kad jie sedėdavo tarp žiūrovų.

    o be reikalo. Jiems reikėjo stovėt prie alaus bokalo po spektaklio:)

Būtinai palikite komentarą: