policija teatre

šiandien spektaklyje buvo tokių netradicinių žiūrovų. ne, ne policininkų. tuoj papasakosiu viską iš eilės.
antro veiksmo vidurys. pasigirsta švilpimas iš salės. žiūrovai nustemba (aktoriai turbūt irgi, nu bet gi nerodo viešai), na bet toliau sau žiūri spektaklį. ateina eilė žymiajam “būt ar nebūt”. mamontovas įsijautęs, bet staiga vėl pasigirsta švilpimas. vienas, kitas, trečias ir dar palydėtas “mamontovą nuo scenos”. kiti žiūrovai imasi tramdyti išsišokėlį, jis atsikirtinėja, prasideda dialogas (negirdžiu smulkmenu, nes sėdžiu per toli), balaganas, bet po kurio laiko nurimsta. antras veiksmas baigiasi. pertrauka baigiasi, visi žiūrovai jau sėdi savo vietose ir staiga į salę įžengia policija. publika ją pasitinka plojimais. policininkai prieina prie minėtojo išsišokelio, pasiūlo jam išeiti, jis nesutinka ir jie galiausiai jį išvelka iš salės. publika juos palydi plojimais, visi ramiau atsidūsta ir žiūrim toliau. trečias veiksmas. jau pats finalas, hamletas miręs, kai staiga pro duris įsiveržia tas pats tipas garsiai sakydamas “kur mano vieta” ir pan ir netrukus pradeda šaukt “mamontovui muilą. manontovą nuo scenos. ir nekrošių irgi” ir pan. na, bet po keleto šūksnių nutyla, finalas, užuolaidoms dar neužsitiesus ponas išsišokėlis išmauna iš scenos. pabaiga.
kaip ten bebūtų, pirmą kartą matau, kad kažką iš žiūrovų ištemptų policija. tiesa, pirmą kartą matau ir tokį žiūrovą. labiausiai tai gaila aktorių – be galo sunku juk tokiomis sąlygomis vaidinti. na, ir kaip jaustis reikia… tikiuosi, likusios publikos ovacijos jiems atpirko šitai.

Būtinai palikite komentarą: