hamletas

šiandien šį spektaklį rodė jo dešimtmečio proga. aš jį mačiau prieš septynerius metus. tada žiūrėjau ir vis gailėjausi, kad nekrošius pasirinko įdėją, o ne aktorių. mamontovas scenoje atrodė tragiškai, nei vaidmens, nei kontakto su kitais aktoriais o dar nemažas pilvukas, kurio vaizdas gadino “būt ar nebūt” monologą – tiesiog tragiška. ir pats spektaklis nesirišo – ko norėt, kai pagrindinio vaidmens atlikėjas nesugeba vadovauti spektaklio, o visi kiti kontakto su juo neranda, o gal net neieško.
šiandien žiūrėjau kaip visai naują spektaklį – tiek daug gero įnešė tie septyni metai. matosi, kad gastrolės, daugybė vaidintų spektaklių labai padėjo mamontovui. dar gal ir gyvenimo patirtis prisidėjo – jis vaidino puikiai. ir dar matosi, kad aktoriai pagaliau susižaidė. spektaklis puikiai ėjo. apie jį patį sunku kalbėt – sunku kalbėt apie genijaus darbus. o nekrošius tikrai yra teatro genijus. gali patikti, gali nepatikti, bet jis genijus. gal ne tiek stiprus spektaklis, kaip “Otelas”, bet vis tiek nepaprastas. taip stipru, taip įtaigu, taip įspūdinga…
tiesa, vienas didelis trūkumas – dikcija. pusės teksto nesupratau. ar tyliai pasakytas, ar išrėktas – visas taip sumaltas, kad nieko negali suprasti.

Būtinai palikite komentarą: