Princesė Turandot

Šiaulių teatro gastrolės Vilniuje. Turandot čia jau antrą kartą. tai teatro jubiliejui skirtas spektaklis. Giniočio režisūra. jau tai perspėja, ko tikėtis – Giniotis kuria pramoginį teatrą, kurį dievina publiką ir kuris nepatinka man. šis spektakis – ne išimtis, nors ir jame, kaip daugelyje keistuolių spektaklių yra kuo žavėtis – Giniotis tikrai moka kurti sceninį vyksmą, judesį, užpildyti erdvę, išnaudoti visus aktorius ir sukurti iš jų vaizdą. tačiau dažniausiai sceną pildo visokiais efektais, kurie, mano nuomone, tinka pramoginiam šou, bet ne spektakliui.

panagrinėkim detaliau.

jubiliejus, jubiliejui, bet kam kišti vien tai progai skirtus tekstus į spektaklį, kuris bus vaidinamas dar bent porą metų? pradžia jau nuteikia mane skeptiškai.  prakalba į malonųjį žiūrovą su pigiais triukais, kurie man nė kiek nejuokingi. žinoma, publika krizena.

paskui – istorijos apie šiaulių teatrą pamokėlė. vėlgi – suprantu, kad tai gražu švenčiant jubiliejų, bet kam to reikia jubiliejui pasibaigus? taip, Turandot buvo pirmasis šio teatro spektaklis, bet kad jame nėra jokių aliuzijų su tuo pirmuoju – tai kam iš viso jį priminti?

visi šitie intarpai mane itin nervino. itin nepatiko scena apie šiaulių herbą. pagal pjesę, princesė užduoda mįslę apie venecijos herbą, o čia venecija keičiama šiauliais. pakeitė – puiku, visai neblogas sprendimas. bet kam, paminėjus tuos šiaulius, imti aiškinti visą šitą istoriją pažodžiui – kad buvo venecija, kad režisierius nusprendė pakeisti ją šiauliais. paaiškintas, šis triukas nublanksta ir tampa visiškai nevykusiu.

spektaklis pilnas juokelių, adresuojamų tiesiai žiūrovams. bet toks anekdotų pasakojimas man iš  viso nupigina visą reikalą.  na taip, anekdotų parinkta neblogų – juoką kelia. bet anekdotus gali papasakoti ir paskutinis laikraščio puslapis.
ok, dabar atmetam jubiliejų, atmetam šiaulius ir netgi anekdotus, kas lieka? didelis šou, skirtas publikai palinksminti. kadangi veiksmas vyksta kinijoje – spektaklis pilnas stereotipų – linkčiojimų viskam, kovos menų ir pan. pirmas veiksmas dar visai susižiūri (neskaitant pradžios, kurioje aktorių choro nesigirdi, tad nepagauni pusės istorijos). antrame – lakstymas po sceną neaišku kam ir neaišku kodėl. nejau nebuvo galima visko išspręsti, kas 3 minutes neperstumdant dekoracijų? daug lakstymo, maišalynės, erzelynės, tačiau estetiškai ir gražiai ji atrodo toli gražu ne visada.

ko visiškai nesupratau – kam buvo įkišti komedia del arte personažai, jei komedijos del arte čia nebuvo nė kvapo. tik keletas klounų, tiesa, su gražiai padarytomis nosimis ir kartais visai sužibančiais vaidmenimis.

kas man patiko? kai kurie aktoriai, ypač labai kiniškų bruožų tėvas ir pati Turandot. o štai princas – ne itin vykęs. bet šiaip bendras vaizdas (turint galvoj aktorius) visai neblogas – Giniotis išspaudė iš jų viską, ką galėjo.

dar patiko kostiumai ir kaukės – gražiai stilizuota kinija. o štai dekoracijos – ne itin vykusios ir atrodo labai pigiai.

ir ko labiausiai pasigedau – nors ko nors, apie ką būtų verta pamąstyti bent jau tarp teatro ir namų. ko nors, kas sukeltų minčių, nustebintų ar sujaudintų. kas užsiliktų. dabar gi užsiliko tik pora anekdotų.

apibendrinat – tai spektaklis – pramoga. gerai laiką praleis kiekvienas, neieškantis jokios gilumos. jei patinka keistuolių teatro spektakliai – turbūt patiks ir šis, nors keistuolių darbai būna geriau išdirbti ir geriau išvaidinti. tuo tarpu, teatre ieškantiems meno, teks nuobodžiauti.

pabaigai, citata:

– Mane gerai nuteikia koks lyriškas eilėraštis?

– Pvz. Donelaičio “Metai”? 

2 Atsakymų į “Princesė Turandot”

  1. hm kalbėjo:

    tai juk comedia del arte… prisiminkit:
    http://en.wikipedia.org/wiki/Commedia_dell'arte

  2. gin kalbėjo:

    ai…nsmne..

Būtinai palikite komentarą: