penktasis stabtelėjimas. magic place

yra dalykų, kuriuos apibūdinti žodžiais be galo sunku. toks buvo ir tas penktasis, paskutinis sustojimas. nerašysiu kaimo pavadinimo, nes nežinau, kaip jis tiksliai rašosi, o ir žemėlapiuose jo nėra.

važiavome ten prisiklausę legendų apie vietinę pabaisą – vilką, o gal vilkolakį, o gal tiesiog žiaurų tų vietų valdytoją, kuris išžudė daug žmonių. pasirodo, legendos nepataikė – tai ne tas kaimas, ne ta vieta. kur ten pabaisos tokioje ramybėje.

ramybė yra tas sunkiausiai apibūdinamas, bet pats geriausias dalykas ten. kalnų ramybė, mažo kaimelio ramybė, nakties ir žvaigždžių ramybė. nepamenu vietos, kurioje tiesiog būti yra taip gera, kaip šitoje magic place. o kaip apibūdinsi ramybę?

kaimas ant kalnelio, gal 20 namų ir bažnyčia. 11 nuolatinių gyventojų. dailininko namas, kurį jis pats susirentė iš apleistos griuvenos. kai kurie kambariai apšviečiami žibalinėmis lempomis, nes nėra elektros. keistas namas, jaukus namas, įdomus namas. daug detalių, daugybė. ir jaukumas, persmelktas žibalo kvapo.

aplinkui kalnai, kiek akys užmato. naktimis ant jų skimbčioja keisti varpeliai – kažkokie vabzdžiai skleidžia keisčiausią gyvenime girdėtą gyvą (gyvūno) garsą. o iš kalno apačios jiems atliepia varpeliai iš po avių kaklo.

žvaigždžių – dvigubai daugiau nei Lietuvos danguje matosi. atsiguli prie bažnyčios ir stebi jas. ir taip gera, kaip seniai nebuvo, taip lengva.

artimiausias kaimas didesnis, nes turi didelį ežerą. į tą kaimą, sako, atvažiuoja žmonės numirti. gyvena savo paskutinius gyvenimo metus ramybėje ir laukia iš kalnų ateinančios mirties. prie ežero – baras, muzika, žmonės, kurie šiek tiek nerealiai atrodo po kalnų, tamsos ir ramybės. visi vieni kitus pažįsta, todėl jautiesi beveik kaip kažkieno namuose.

rytą upės tarp kalnų sukyla ir suformuoja naują kalną – debesį. ankstyvas rytas, nes reikia skubėti, nes neturi daugiau laiko pabūti šitoje magic place, į kurią pasižadi dar kadanors grįžti, būtinai. neriam į debesį, praskrodžiam kalną.

pakalne turėtų važiuoti traukinukas, mažiukas garinis traukinukas, vieno vagono, skirtas moksleiviams ir turistams. tačiau mes ne moksleiviai ir jis neatvažiuoja mūsų pasiimti – sekmadienis. dar viena priežastis sugrįžti – traukinuku reikia pravažiuoti. geriausia – link Nicos, ten gražiausios vietos.

išneriam iš debesies, kaip iš sapno. tarsi pasaulis už jo būtų sukurtas kaip vienos nakties pasaka, iš kurios teliko šiltas jausmas krūtinėj ir pasižadėjimas grįžti.

priekyje – namai.

Būtinai palikite komentarą: