brolio uošvienė privežė mums stintų. visą šaldymo kamerą užgrūdom (mažytė ji pas mus). o kadangi ir brolis, ir Giedrė ne itin entuziastingai žiūri į visokias žuvis - aš gavau įpareigojimą jomis pasirūpinti.

taigi, šiandien pirmą kartą savo gyvenime kepiau stintas. šiaip jas kepti galima ir nedorotas, bet, nusprendžiau, kad pirmąjį kartą ryšiuos rimtai. t.y. - imsiuos galvyčių pjaustymo.

šiaip nesu superjautri asmenybė, bet žalią mėsą čiupinėju be didelio malonumo. tik todėl, kad valgyt reikia. o kai maistas į mane žiūri, jaučiuosi ne itin jaukiai. tiesa, krevečių kaltinančias akytes ignoruoti jau pripratau. bet stintų akys kitokios.

taigi, guli prieš mane visa krūva atšildytų stintų, žvelgia visos į mane, kaltina. pasiguldau vieną ant lentutės - ta į mane spokso. šmaukšt peiliuku per žuvelę, galvutė atsiskiria nuo kūnelio, bet vis dar į mane spokso. antra žuvytė - antra galvytė, paskui trečia, ketvirta ir taip toliau. bet galvyčių krūvelei augant, nepatogumas mažėja. galiausiai tos galvytės iškeliauja į katyčių dubenėlį ir žvelgia dabar jau į mane iš tolo, be jokio poveikio.

galiausiai, kai stintos jau iškeptos, pasimėgavimas jomis užgožia bet kokius moralinius priekaištus. juk gerai pagalvojus, galvučių kapojimas ne ką skiriasi nuo, pvz., agurko pjovimo.

tiesa, kalbant apie kates, tai nenormalios tos mūsų katės. plastmasinės - prie plastmasinio maisto (taip sako mano tėvas) pripratusios. nes ne tik apie kojas nesisuko, nemiaukė ir nežiūrėjo alkanomis akimis sutūpusios, kai žuvį visaip kaip dorojom, bet ir kai žuvelioką į dubenėlį numetėm, pirma jį ilgai uostė, paskui laižė, paskui kepšnojo ir tik tada valgyti pradėjo. ir tai be didelio entuziazmo.