atsisveikinimas: paskutinė repeticija

tai bus sentimentalus įrašas. kitaip tariant, mielas dienorašti…

teatre praleidau 6 pastaruosius metus. tiesa “praleidau” tinka pirmiesiems keturiems, nes tada beveik fiziškai gyvenau teatre. kartu repetuodavom, kartu keliaudavom, kartu leisdavom laiką – teatras buvo antroji mano šeima. tad, savaime aišku, kad dabar pasakyti “viskas, aš baigiau” nėra lengva. bet per pastaruosius 2 metus daug kas pasikeitė – pasikeičiau aš, pasikeitė žmonės, pasikeitė dvasia teatre, taigi, viskas, aš baigiau.

vakar buvo paskutinė mano repeticija. ir tokios geros repeticijos neturėjau jau seniai. gal dėl to, kad nebuvo režisieriaus (susirgo) ir mes leidom sau pakvailioti, gal dėl to, kad ji man paskutinė, o gal tiesiog dėl to, kad vėl buvau teatre, scenoje ir su žmonėmis, kurių nemačiau jau gana ilgą laiką. bet buvo labai smagu ir labai gera.

dar supratau, kodėl paskutiniai spektakliai dažnai būna ypatingai geri. nes žinau, kad šeštadienį sudėsiu visą savo širdį į tą vaidmenį. kad padarysiu viską, ko iki šiol nedariau ar dariau puse kojos. kitaip tariant – atiduosiu visą save žiūrovams ir scenos partneriams. o kai tai daro visi aktoriai – štai tada ir gaunasi ypatingas spektaklis.

ir man staiga pasidarė visai nebesunku palikti teatrą. keista, nes po vakar repeticijos, kuri buvo super gera, ypač emocine prasme – man buvo labai gera būti ten, taip ir su tais žmonėmis – viskas turėtų būti atvirkščiai, aš turėčiau liūdėti, kad to nebeturėsiu daugiau. bet aš esu laiminga, kad paskutinis kartas scenoje bus linksmas, lengvas ir geras. esu laiminga kad kažkada atėjau į teatrą, kad čia buvau, kūriau, vaidinau, bendravau. esu laiminga, kad visa tai buvo ir kad viskas baigiasi taip gražiai. tad liūdesiui vietos visai nebelieka.

ir dar ką tik supratau, kad liūdėti galėčiau nebent praeities laikų – o praeities liūdėti neverta, nes tas teatras, kuris yra dabar – jau nebe mano teatras ir man visai neturėtų būti gaila jį palikti. mes turim tokią atsisveikinimo tradiciją teatre – kiekvienas prisimenam ką nors gražaus iš bendrų patirčių – man pasidarė įdomu, kiek žmonių ryt pasakys “na, aš tavęs beveik nepažinojau…”. tikrai tokių bus. o tai ženklas, kad jau laikas…

4 Atsakymų į “atsisveikinimas: paskutinė repeticija”

  1. vicont kalbėjo:

    Buvo įdomu žiūrėti savo pirmąjį "Palėpės" spektaklį. Po jo norėjau prieiti prie aktorių ir paklausti: "gal tarp jūsų yra vilnelė?", bet, deja, neišdrįsau.

    Kiekvieną kartą pamilstu studentišką teatrą vis labiau :).

  2. vilnele kalbėjo:

    aišku, kad vilnelė ten buvo – visą spektaklį trynė subinę į palangę :)

  3. vicont kalbėjo:

    Neklausiu kuo tau nepatiko režisieriaus sprendimai (nors ir labai norėčiau), bet vien jo dėka pamėgau skaityti poeziją, ko anksčiau tiesiog pakęsti negalėjau.

    Apskritai, jaučiu jam didžiulę pagarbą – jau vien dėl to, kiek laiko jis atiduoda teatrui.

    O dar labai gaila, kad manęs, kaip teatro naujoko, nepaglobojai :).

  4. vilnele kalbėjo:

    po tavo krikštynų, prie alaus galėsim pašnekėti apie režisieriaus sprendimus ir tai, kas man nepatinka, vikonte 😉

    bet kuriuo atveju, nesuklysk – režisieriu aš tikrai gerbiu ir myliu. tik neidealizuoju :)

Būtinai palikite komentarą: