atsisveikinimas

dar vienas sentimentalus įrašas arba pasigirkim, kaip visi gerai apie mane galvoja

vakar atsisveikinau su teatru. kadangi visas atsisveikinimas truko daugiau nei parą, rašau apie tai tik dabar. taigi.

įdomiausia turbūt tai, kad atsisveikinau su teatru, kai jame nebuvo režisieriaus. kaip sakė žmonės – būtinai turiu viską daryti ne taip, kaip kiti, nenormaliai. na taip, tai beprecedentinis atvejis. kol kas.

gaila man dėl to, nes negalėjau jam padėkoti už tai, kad esu toks žmogus, koks esu – teatras formavo mane šešis metus ir labai daug visko man davė. esu ir būsiu jam be galo už tai dėkinga. bet ir kažkaip visa tai teisinga – režisieriaus paskutinieji sprendimai yra viena iš svarbiausių priežasčių, lėmusių mano apsisprendimą palikti teatrą. tad kažkaip, rodos, net geriau buvo, kad jo nebuvo – viskas vyko jaukiau, šilčiau ir paprasčiau. be jokių nuoskaudų.

paskutinis spektaklis. nors patys spektakliai nebuvo geriausios formos (nors ėjo visai neblogai), bet aš džiaugiuosi, kad tikrai suvaidinau gerai, paskutiniame spektaklyje sugebėjau kažką padaryti naujai, atrasti. įdomu buvo jausti, kad tai pabaiga, kad tai paskutinė mano publika, paskutinis spektaklis. pabaigiau savo karjerą teatre žodžiais “taip, tada viskas pasikeis”.

paskui atėjo laikas ceremonijai. turim tokią teatre. išeinantysis sėda ant “karštosios kėdės”, visi apstoja ratu ir sako, ką prisimena ar ką norėtų pasakyti.

buvo dalis tokių, kurie nelabai turėjo ką apie mane pasakyti, taigi, tikrai išėjau laiku. buvo ir tokių, kurie visą tą laiką teatre buvo šalia. buvo artimesnių draugų, buvo mažiau artimų (jeigu galima taip pavadinti žmones, su kuriais praleista ne viena diena ir ne viena naktis). daug buvo apie mane prikalbėta gražių dalykų (gaila, negražių taip niekas ir nepasakė – aš tikėjausi).

sužinojau apie save įdomių dalykų. pasirodo, bent 3 žmonės iš teatro pirmą kartą gyvenime tranzavo su manimi. iš viso su manimi tranzavo 5 ar 6. gana populiarus būdas su manimi susipažinti – važiuoti tuo pačiu troleibusu namo. aš esu tiesus žmogus. ir lengvai skaitomas – nereikia nieko ir sakyti, o visi jau supranta, gerai viskas ar blogai viskas. ir labiausiai visi kartojo, kad esu geras žmogus. dar nežinau, ar čia gerai, ar blogai, kad tai yra isimintiniausias mano bruožas.

dar mane išvadino teatro mamyte. taip ir buvo – visada žinojau, kas kur padėta, ką kur rasti, bei žiūrėdavau, kad visi laikytųsi tvarkos. visada būdavau ten, kur reikėdavo pagalbos. beje, ir rūkančius iš teatro išvijau į koridorių. pasirodo, taip pat buvau tas žmogus, kuris pirmas užkalbindavo naujokus (bent jau nemažą jų dalį) ir juos labiausiai globodavo. ir dar visada išklausydavau ir paguosdavau.

buvo prisiminta ir smagių dalykų iš kelionių, iš teatro gyvenimo, kai kuriuos jau ir primiršus buvau. nustebino vienas žmogus, su kuriuo, regis, daug nebendravau ir šiaip jis man nelabai patiko, o pakalbėjo taip gražiai, pasakė, kad su manim buvo miela būti ir kalbėtis ir dar kad aš buvau “tikras” žmogus teatre, o tokių trūksta. kažkaip aš pati savęs niekad nemačiau, kaip “tikro” žmogaus, keista, kad kitiems taip atrodo (jo mintį patvirtino dar keletas).

iš tiesų, daug juokiausi, buvo gera ten klausyti gražių žodžių apie save, bet vienu momentu net susigraudinau. kai man dainą skyrė. ir dainos tekstas žiauriai atitiko situaciją (…gal baigsis visa tai staiga/pasaulis tas, kuriam pavydžiu/ir liks tiktai tuščia scena/bet tu į ją jau nebegrįši/ir nebegrįš jausmai į širdį/suradę šiltesnes vietas/norėjome išsaugot viltį/pamiršom tik sugniaužt rankas…). žiūrėjau į tuos mane supančius žmones, kai jie dainavo, žiūrėjo visi į mane, ir šypsojosi man ir pasidarė liūdna, kad ryšiai su didžiąja dalimi jų baigia nutrūkti, kad išties nebegrįšiu į šitą sceną ir kad geri dalykai turi kažkada baigtis, kad tikrai kai kurie jausmai, tos teatro šilumos, to buvimo vienu – nebegrįš. neapsiverkiau, bet buvau netoli to.

po visos tos ceremonijos toliau leidom vakarą teatre ir paskui su keletu senų teatro narių pripažinome, kad tai buvo puikus vakaras, kokių jau seniai teatre nebuvo – sėdėjom visi kartu, dainavom dainas, linksminomės, buvo be galo jauku, gera.

viskas nusitęsė iki kažkieno namų, paskui iki ryto ir miego visiems kartu, paskui iki pietų, kai kepėm kiaušinienę ir vyniotinį, paskui dar visko buvo ir baigėsi mano atsisveikinimas tik sekmadienio vakarą. o kažkada tiek tęsdavosi dauguma šeštadienių su teatru. jų pasiilgstu. kaip ir daug ko. dabar jau galėsiu pasiilgti ir savo vaidmenų, galimybės išeiti į scena prieš žiūrovus ir vaidinti. to jausmo, kai jauti, kad darai gerai ir publikai tai patinka. to nerimo prieš kiekvieną spektaklį. to malonumo, kai kažkam patinka tavo vaidmuo. to jausmo, kai kažką padarai ne taip. panikos, kai kažkas nutinka ir per akimirką reikia apsispręsti, kas toliau. to jausmo, kai sėdi užkulisiuose su visais kitais, laukiančiais savo eilės į sceną, to užkulisų gyvenimo. arbatos virimo sau ir kitiems. aparatūros – pasigesiu aparatūros ir apšvietėjo vaidmens. partnerystės scenoje jausmo. ir, galiausiai, to finalinio momento, kai publika pradeda ploti, o tu eini nusilekti.

Vienas atsakymas į “atsisveikinimas”

  1. Anonymous kalbėjo:

    Jetau jetau kaip graudu. Zliubt zliubt. Bet ir pavydziu tokios pozityvios melancholijos. Is tiesu.

Būtinai palikite komentarą: