tai aš

vakar baigėsi festivalis “tai aš”. buvau tik 2 koncertuose – atidaryme ir uždaryme. apie atidarymą jau rašė, nesikartosiu. uždarymas ne ką tesiskyrė. vėl grojo visi užsieniečiai, dauguma – net tas pačias dainas. juokingiausia buvo tai, kad net vedėja juos pristatinėjo tais pačiais žodžiais. tiesa, iš kur tokią vedėją ištraukė – nežinau, bet ji negana to, kad negali teisingai perskaityti atlikėjų pavardžių, dar ir nusišneka.

tiesa, reikia pagirti atlikėjus, kad nemažai tų, kurie grojo antrą
kartą, išgirdo publiką – pirmame koncerte vyravo liūdnos ar romantiškos
dainos, šiame – atlikėjai pasistengė sudainuoti nors po vieną
linksmesnę dainą. publikai reikia linksmybių. tas labai akivaizdžiai
matėsi.

ką aš supratau iš šių koncertų? kad manęs nebesužavėsi gitaros brazdinimu ir gražiais romantiškais žodžiais – o taip bandė daryti dauguma atlikėjų. man daug įdomesnė jaunoji dainuojamosios poezijos atstovų karta, kuri ieško savito santykio su muzika, improvizuoja ir, galų gale, tikrai moka gerai dainuoti. man jau iki gyvo kaulo pabodo visi bareikiai, ditkovskiai ir kiti panašūs “bardai”, kurie 100 metų dainuoja vis tas pačias dainas, o naujos dainos skamba vėl lygiai taip pat identiškai. jie neieško nieko nauja. suprantu, kad kai kam jų dainos primena jaunystę – tų klausytojų jie visada turės. o aš jų koncertuose tikrai nesirodysiu.

beje, tos senosios kartos atstovai buvo beveik visi užsieniečiai. koncerto metu vyravo elementarios melodijos, paprasti, lengvai išdainuojami tekstai. bet ir dalyvių amžiaus vidurkis buvo kažkur apie 50-60. nuobodoka buvo. kartais smagu, bet nuobodoka.

Būtinai palikite komentarą: