dviračiai ir liemenės

jau kelinta savaitė važinėju dviračiu su liemene, nesvarbu, ar naktis, ar saulė šviečia. ironiška, kad kaip tik su liemene manęs vos nenudaužė, nes nepastebėjo (mašina sustojo beveik liesdama mane). per devynis važinėjimo gatvėmis be liemenių (dienos metu) metus panašioje avarinėje situacijoje dar neteko pabuvoti…

ir šiaip, kažkaip beklausant visų komentatorių, palaikančių liemenių dėvėjimą dieną, kalbų man susidarė įspūdis, kad to dviratinikams ir tereikia – liemenių – kad išsispręstų visos jų problemos. įtikinta, užsidėjau tą liemenę ir kas pasikeitė? ogi nieko. pikti vairuotojai vis dar taip pat signalizuoja (garsu ir įvairiais ženklais bei poelgiais), kad aš jiems maišau, ir lygiai taip pat “nemato” manęs, kai nenori manęs matyti.

kai prieš tuos devynis metus užsėdau ant dviračio ir pradėjau kasdien važiuoti Vilniaus gatvėmis ir dviračių takais į darbą ir į miestą, dviratininkų buvo labai mažai ir jie buvo ignoruojami, neturėjo sau vietos ir dažnai rizikuodavo sveikata išvažiavę į gatvę. maniau, kai dviratininkų padaugės, tai pasikeis.

dabar dviratininkų yra gerokai daugiau, ten kur buvo vienetai, dabar važiuoja dešimtys, o gal jau ir kokie pusšimčiai… bet niekas nepasikeitė. man taip atrodo, kad konfliktas tarp dviratininkų ir kitų eismo dalyvių tik didėja – kuo dviračių daugiau, tuo daugiau jie visiems maišo. dar prieš kokius 3-4 metus man niekas gatvėje nesignalizuodavo, o kantriai vilkdavosi iš paskos arba aplenkdavo dviejų metrų atstumu. dabar suslaukiu ir signalų, ir necenzūrinių ženklų, ir užkirtimų, ir spaudimo prie bordiūro. o juk važiuoju taip pat, kaip važiavau prieš tuos 4-5 metus, tik užsidėjau liemenę.

et, o jei taip staiga imtume ir kaip kokiu virusu, visi užsikrėstume tolerancija vieni kitiems… važiuočiau dviračiu ir šypsočiausi viesiems (o ne patyliukais keiksnočiau tuos piktus vairuotojus…)

Būtinai palikite komentarą: