dviratis vs. visuomeninis transportas

niekad nemaniau, kad po žiemos persėdusi iš autobuso ar troleibuso ant dviračio, imsiu pasiilgti to troleibuso ar autobuso. bet va, ėmė ir nutiko būtent taip – pastaruoju metu kažkaip vis pajuntu norą palikti dviratį namie ir sėsti į visuomeninį transportą.

ir tai niekaip nesusiję su tingėjimu minti pedalus, šaltais rytais ar kitais dviračio “minusais”, nes iš tų “minusų” vienintelis iš tiesų užknisantis mane dalykas yra tampytis dviratį į trečią aukštą (name su aukštomis lubomis – trečias aukštas pas mane yra ne taip jau mažai).

bėda ta, kad pastaruoju metu (naujų technologijų pagalba) prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos galima veikti važiuojant autobusais ir dabar jų pasiilgstu.

pirmas mano užsiėmimas buvo gudrafone atrasta kalbos mokymosi programėlė – autobusas man buvo Duolingo laikas – ¿hablas español?

paskui gavau dovanų labai nuostabų daiktą – kindle. ir tada sėdant į autobusą dar tekdavo apsispręsti, ar šiandien imsiuos knygos, ar español. o važiuoti gi tik 15 minučių!

tada atšilo orai, susitvarkiau dviratį ir ėmiau minti į darbą. ir supratau, kad man trūksta tų 15 autobuso minučių… nes atrasti tas 15 minučių kasdienybėje ne taip ir lengva. turint omenyje, kad darbo metu reikia dirbti, o namuose yra laiko vagis internetas. o ir namo dažnai ne taip jau anksti parsirandu…

tad štai ir pasiilgstu tų 15 min, kurias iškeičiau į malonų pasivažinėjimą dviračių.

Būtinai palikite komentarą: