rojus

buvau vakar Nekrošiaus Rojuje. ir tai buvo pirmas Nekrošiaus spektaklis, kuris man visai nepatiko.

jau ir anksčiau kaltinau jį, kad ant žiūrovo jam nusispjauti ir spektaklius jis stato vien norėdamas vizualizuoti savo kažkokias ten vizijas. o teatras, kuris visiškai ignoruoja publiką, man yra nebe teatras. tačiau anksčiau aš Nekrošiaus spektaklyje dar atrasdavau daug įdomių įvaizdžių, prasminių erdvių, interpretacijų. daugiau nei bet kokio kito režisieriaus darbuose.

o šis spektaklis nuvylė ir tuo. arba Nekrošius pats nelabai įsivaizduoja rojų, arba jo vizija yra labai jau skurdi ir neįdomi. ir jei jam reikia garsiai Beatričės lūpomis spektaklio pabaigoje išsakyti “rojus yra” (tai paskutiniai spektaklio žodžiai), tai, matyt, ir pats savęs jis spektakliu neįtikino. arba jis tiesiai šviesiai šaiposi iš žiūrovo – atėjote Rojaus, tai štai, Rojus yra. Pilnas ratelius šokančių ir Pink Floyd dainas prie laužo traukiančių hipių.

nors Rojaus šiame spektaklyje mačiau nedaug, bet Nekrošiaus čia pilna, viena problema – besikartojančio ir nebenustebinančio. kai Kazlas ima bėgti ratu, galvoju, o kelintą spektaklį jau jis bėga ratu? kiek gi galima. tiesa, Kazlui ką prikišti nelabai turiu – puikus vaidmuo, puikus personažas. dar patiko šv. Petras – muziejaus prižiūrėtojas, vienas iš tų sprendimų, interpretacijų, kuriomis galėjau žavėtis. deja, tokių buvo tik trupiniai.

taip, turiu pripažinti, kad jeigu tai būtų eilinio niekam nežinomo režisieriaus kūrinys, vertinčiau jį kaip visai neblogą. bet iš Nekrošiaus tikėjausi daugiau. ir teko nusivilti.

Būtinai palikite komentarą: