Bakchantės

Šeštadienį buvau “akropolyje” dar kartą – šį kartą tai įvyko nacionaliniame dramos teatre, bežiūrint spektaklį “Bakchantės”. kai pamačiau scenoje užrašą “Akropolis”, pati aliuzija man patiko – vistik akropolį turėjo ir graikai. bet spektaklis man nepatiko, neskaitant vieno kito įdomaus sprendimo ir keleto mizanscenų.

prasidėjo viskas tikrai gražiai ir įspūdingai – pradžioje mane užbūrė Dioniso šokis ir griūvančių pastatų vaizdai. bet vos prasidėjo tekstas, man jis ėmė kirstis su tuo, ką matau. suprantu, ką norėjo pasakyti Varnas visom tom vizualijomis ir sceną padengusiomis šiukšlėmis. mes suniokojome gamtą ir už tai mūsų laukia dievo bausmė. bet matydama akropolio koridoriuose vaikščiojančius žmones, negalėjau atsikratyti minties, kad šita priešprieša nelabai tinka prie Bakcho, Dioniso – nes šis vyno, švenčių ir orgijų dievas man per daug artimas mūsų vartotojiškos visuomenės idealams ir mūsiškasis Akropolis didele dalimi yra šventovė jam.

nors čia tik smulkmena. vaizdas tiesiog iš viso netiko man prie teksto ir tekstas blanko viso kito “triukšmo” fone. tik pabaigoje, kai vizualizacijos dingo, šviesa prigeso ir viskas nurimo, pagaliau buvo galima pasimėgauti tikra graikiška tragedija – Budraičio ir Kuodytės duetas buvo bene vienintelė mano dėmesį pilnai prikausčiusi scena. čia pagaliau supratau, kad Bakchantės iš tikrųjų ir yra tragedija, nes iki to nebuvau tikra dėl šio veikalo žanro.

nežinau, kodėl Varnas ėmėsi šio veikalo, bet, mano nuomone, buvo pasirinkta klaidinga kryptis. noras modernizuoti graikišką tragediją ir pritraukti prie šių dienų realijų sveikintinas, bet Bakchantės nepasidavė režisieriui. vizualizacijos ir scenografija man kalbėjo viena, o tekstas ir stipriausios mizanscenos – visai ką kitą, tad Varno pasirinkta tema taip ir įtikinamai neprilipo prie Euripido

kas dar? man nepatiko bakchantės – neišnaudota grupė moterų, kurios gal ir norėjo pasisakyti, kad yra už gamtą ir prieš koorporacijas, bet tai taip ir neišryškėjo spektaklyje. jų tekstai kažkur išnykdavo, netapo lozungais, kuriais, tikriausiai, turėjo tapti – vėlgi, turbūt tekstas buvo pernelyg svetimas šiuolaikiškam sprendimui.

o sprendimas dėl Dioniso man patiko, trys dievo veidai užkabino, kaip jau minėjau, nuo pirmojo šokio. puikus Nedzinsko ir Repšio duetas gelbėjo daugumą scenų, bet spektaklio, mano akimis žiūrint, neišgelbėjo.

Būtinai palikite komentarą: