balta drobulė

balta drobulė man niekada nebuvo panašu į teatrinį veikalą. į kažką, ką galima pastatyti. tad prieš savaitę ėjau į Kauno teatro spektaklį su dvejonėmis. ir išėjau su jomis – nesakyčiau, kad spektaklyje buvo atskleistas Škėmos siurelistiškas, padrikas, neurotiškas Garšvos pasaulis. per švelnu, per melancholiška, per gražu, norisi aštresnių kampų, emocijų, klejonių, energijos, neurozės…

nesakau, kad spektaklis prastas, ne, kaip tik man visai patiko. gerai atliktas, gerai žiūrisi, neprailgsta, įdomu, tik man Škėmos kiek trūksta. Svobonas veža visą spektaklį, kiti aktoriai – tik jam talkinantys statistai. vėlgi, nesakau, kad tai blogai, taip ir turi būti, tai yra Antano Garšvos monologas ir kiti personažai yra neryškūs, kaip prisiminimai. gera scenografija, man patiko labai gyvas pagrindinis scenos akcentas liftas.

tiesa, pabaiga, finalas man neįtiko, pasirodė silpnokas ir nieko neužbaigiantis.

kaip bebūtų, nors spektaklis visai žiūrimas ir netgi rekomenduočiau, vis tiek lieku prie nuomonės, kad Balta drobulė turbūt ne teatrinis veikalas. istoriją papasakojo, o emocijos neperdavė. ką padarysi.

Būtinai palikite komentarą: