ežiukas

išgelbėjau ežiuką. ir jau net ne pirmą kartą gyvenime (pirmąjį aprašiau čia). o buvo taip.

ėjau sau vėlyvą vakarą palei Nerį iki žaliojo tilto ir ant gatvės pamačiau kažką mažo, pilko ir judančio. kaip tik važiavo mašina, jau galvojau partrenks – bet laiku pristabdė ir apvažiavo. pamačiau, kad tai ežiukas, tolumoje matėsi artėjantis troleibusas, tad nusprendžiau – reikia gelbėti. vienintelė problema, kad vos priėjus, ežiukas susirietė į kamuoliuką ir atstatė spygliukus. o troleibusas artėjo… tad pirštinių ir rankovių pagalba (o spygliukai tikrai badosi) įsikėliau ežiuką į tašę ir atsinešiau į savo gatvės pusę – prie Neries. tada, kol jis gulėjo ir neketino išsivynioti iš kamuoliuko, susimąsčiau – o į kurią gatvės pusę jis ėjo? t.y., o kur, vis tik, jo namai? vienoj pusėj – Neries kranto pieva, kitoje – krūmai ir namai. galiausiai nusprendžiau, kad ežiukai – ne kurmiai ir turbūt pievose negyvena. tad teko jį vėl įsikrauti į tašę ir pernešti per gatvę. padėjusi prie krūmo, kurį laiką dar pastovėjau atokiau ir pažiūrėjau, o ką vis tik jis darys. po kurio laiko, adatų kamuoliukas atvirto į ežiuką, apsiuostė ir įlindo giliau į krūmus. tikiuosi, per gatvę vėl eiti jis nesugalvos.

Būtinai palikite komentarą: